А.И.Фурсов: доживёт ли страна-упырь США до 2025?

TeatrSil 🙂

Через несколько лет Союз вернётся и всё будет в порядке. Возродится дух мирной империи и уважение к народам внутри страны. Это предсказано и уже сбывается по пунктам; 21-й – это русский век.

Андрей Фурсов – Кто сбил малазийский Боинг на Украине

Диалог Андрея Фефелова и Андрея Фурсова по вопросу – кто сбил малазийский Боинг на Украине?!
Маленькое и независимое расследование историка и публициста Андрея Фурсова.
Источник – День. ТВ ( http://dentv.ru/ )
Канал S.P.Q.R. – https://www.youtube.com/user/onlineSPQR – все самое актуальное и интересное!

Armėnijoje vyko tarptautinis forumas ,,Jaunoji Eurazija“(1)

Birželio 10-15 dienomis Armėnijoje vyko tarptautinis forumas ,,Jaunoji Eurazija“. Šiame renginyje, kuris vyko Cachadzoro kurorte, dalyvavo virš 150 dalyvių iš 13 šalių: Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano, Armėnijos, Gruzijos, Latvijos, Estijos, Lietuvos, Uzbekistano, Tadžikistano, Kirgizijos ir Moldovos. Dauguma forumo dalyvių – tai jaunesnės ir vidurinės kartos žmonės, jų amžius – nuo 20 iki 46 metų. Jau 5 valstybės -Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija ir Armėnija – jungiasi į Eurazijos sąjungą. Dėl stojimo į šią sąjungą derasi ir Vietnamas, Tadžikistanas bei dar kelios valstybės. Yra galimybė ir iš dalies jungtis į Eurazijos sąjungą – pasirašyti asocijuotos narystės sutartis.

 Forumo atidarymo ceremonijoje kalbėjo Armėnijos parlamento pirmininkas Galustas Saakianas, Armėnijos švietimo ministras Armenas Ašotianas, profesorius, Kolektyvinio saugumo organizacijos darbo grupės koordinatorius Igoris Panarinas, Eurazijos bendradarbiavimo fondo prezidentas Mgeras Simonianas. Jie savo kalbose pabėžė Eurazijos projekto svarbą, džiaugėsi, kad į forumą atvyko net 13 šalių atstovai.

 Kelias dienas vyko paskaitos ir diskusijos. Igoris Panarinas savo paskaitoje pasisakė apie Eurazijos judėjimo ištakas, kad XX amžiaus pradžioje J.Trubeckojus, I.Savickis, L.Karsavinas ir kiti mokslininkai išdėstė konkrečias teorijas apie Eurazijos svarbą. Žinomas filosofas, politikos ekspertas, rašytojas A.Duginas XX amžiaus pabaigoje pradėjo svarbią misiją – praktiškai atkurti Eurazijos judėjimą. Kalbėdamas apie pastarojo meto įvykius, I.Panarinas pabrėžė: kad įvykiai Ukrainoje – tai stambių geopolitinių kovų dalis, kad Rusija teisėtai atsiėmė Krymą, kitu atveju po kruvino perversmo Kijeve į valdžią atėjusi laikinoji vyriausybė Krymo kontrolę būtų greit perdavusi amerikiečiams.

 Žinoma Rusijos istorikė, Užsienio politikos tyrimų ir iniciatyvų instituto direktorė Veronika Krašenikova pristatė aktualias knygas: ,,Demokratijos nužudymas: CŽV ir Pentagono operacijos potarybiniu periodu“, ,,CŽV ir meno pasaulis: ,,Šaltojo karo“ kultūrinis frontas“ ir dar kitas neseniai išleistas knygas. Ji savo kalboje pabrėžė tuos pavojus, kuriuos įvairioms šalims kelia JAV finansuojamos visuomeninės organizacijos ir viešosios įstaigos. Buvęs Armėnijos parlamento narys, politikos ekspertas Aramas Safarianas kalbėjo apie padėtį Armėnijoje, kad šioje šalyje vyksta daug politinių batalijų, ir kovoje tarp vakarietiškos krypties ir Eurazijos krypties didesnę įtaką turi Eurazijos šalininkai.

 Ukrainos atstovas, žymus Rytų Ukrainos partizanų vadas Vladimiras Rogovas papasakojo apie situaciją Ukrainoje. Anot V.Rogovo, vietos oligarchai ir įvairios neofašistinės organizacijos per daugelį metų įgijo didžiulę įtaką Ukrainoje. Galų gale, šios CŽV remiamos jėgos užgrobė valdžią Kijeve. V.Rogovas atskleidė daug įdomių faktų – kaip Rytų Ukrainoje vietos patriotai gina savo tėvynę nuo fašistų – „benderovcų“ (organizacijos ,,Pravyj sektor“, batalionų ,,Dnepr“, ,,Azov“) ginkluotų formuočių.

 Birželio 14 dieną prie apskritojo stalo įvyko diskusija ir besibaigančio forumo rezultatų aptarimas. Šį renginį moderavo Rusijos žurnalistė, Izborsko klubo ekspertė Marine Voskanian ir NVS šalių instituto Kirgizijos filialo direktorius Amanas Salijevas. Pasisakė V.Rogovas, Armėnijos atstovai T.Narsisianas, G.Simonianas, Moldovas atstovas I.Tuliancevas, Lietuvos atstovai G.Grabauskas ir E.Jagelavičius, ir kiti renginio dalyviai. Sudaryta darbo grupė, kurios nariai parengs tolesnės veiklos koncepciją bei užsiims praktinės veiklos koordinavimu.

 Šio forumo dalyviams buvo įdomu susipažinti, kokia padėtis yra Gruzijoje. Iš penkių narių sudarytos Gruzijos delegacijos vadovas – žurnalistas, geopolitikos ekspertas Šota Apchaidzė išsamiai papasakojo apie padėtį Gruziją. Ši šalis jau išsivadavo iš nuožmaus M.Saakašvilio režimo gniaužtų. Pats Š.Apchaidzė 4 metus praleido kalėjime ir iš jo buvo paleistas tik po M.Saakašvilio režimo žlugimo. Jau atskleista daug tais laikais vykdytų režimo nusikaltimų – nužudymų, neteisėtų įkalinimų, stambių aferų. Š.Apchaidzė kurį laiką gyveno ir Sirijoje, yra gerai susipažinęs su ten vykstančiais procesais. Jo teigimu, būtent savalaikė Rusijos ir Irano pagalba padėjo B.Asado vyriausybei nugalėti JAV ir Saudo Arabijos remiamus maištininkus, kurie įvykdė daugybę nusikaltimų – nužudymų, plėšimų, padegimų.

 Forume dalyvavo ir Lietuvos delegacija – tai judėjimo ,,Vytis“ ir ,,Lietuva be nacizmo“ atstovai E. Jagelavičius, G.Grabauskas bei dar keletas aktyvių visuomeninkų. Latvijos delegaсiją sudarė Daugpilio atstovai – miesto tarybos narys Jurijus Zaicevas, žurnalistė Irina Bolšakova ir visuomeninkas iš Rygos Rinaldas Buškovas. Lietuvos, Latvijos ir Estijos delegacijos nariai, kaip ir kiti forumo dalyviai vyko ir į ekskursijas, aplankė istorines šalies vietas. Kitame straipsnyje apie šį forumą pristatysime forume dalyvavusių įvairių šalių atstovų pozicijas, jų nuomones aktualiais klausimais.

Giedrius Grabauskas

Rusų kilmės Andrius Mamontovas grasina partizano Petkūno anūkei Mildai Bartašiūnaitei teismais?

Nuotr. “memas” iš facebook.com, kairėje – A.Mamontovas vaidiną Mildą Bartašiūnaitę ir giriasi kuriantis jai, “acto garintojai”, dainą, dešinėje – politinis pokštas. Konservatoriai užvakar pokštavo, stengdamiesi youtub.com užblokuoti referendumo reklaminį klipą, spaudami “nemėgti” ties vaizdo įrašu. Andrius Mamontovas pamiršo, jog pats yra rusų kilmės, ir be to, viešas asmuo – asmeninėje M.Bartašiūnaitės paskyroje pradėjo nenurodydamas adresato, grasinti teismais dėl “neteisėto atvaizdo panaudojimo” – nors yra viešas asmuo: net garsusis Henrikas Daktaras dėl to, kad yra viešas asmuo, neprisiteisė nė cento iš romanisto Dailiaus Dargio…Taigi, Andriau Mamontovai, ar tu kietesnis už Henriką?

Andrius Montovas Mildos Bartašiūnaitės facebook paskyroje šiandien pakomentavo:

Andrius Mamontovas ·” ar čia aš reklamuoju referendumą, kuriam nepritariu? ar žinote kad pagal istatymą žmogus turi teisę į savo atvaizdą ir laimėtų bylą dėl savo atvaizdo naudojimo ten, kur jis nenori būti naudojamas? išsisaugojau šį paveikslėlį ir kontaktus žmogaus jį patalpinusio. mano advokatė vėl turės darbo… “

Pažymėtina, jog Andriaus Mamontovo komentaras pasirodė ta pačią dieną kaip ir konservatorės Rasos Juknevičienės, kur ji iš viso drąsiai referendumo aktyvistus išvadino banditėliais, ir, http://visuomenedotcom.wordpress.com  jau gavo prašymą inicijuoti privataus kaltinimo bylą: po kreipimusi pasirašys užsienyje gyvenantys lietuviai.

Andrius Mamontovas dar visai neseniai, prieš kelias dienas, savo paskyroje tyčiojosi iš Mildos Bartašiūnaitės, ir aiškino, jog sukurs dainą apie acto garinimą. Susikūrė nuotaikingus marškinėlius su užrašu “chemtrailai užkniso juodai”, tačiau kažko labai nepatenkintas, jog ta pati Milda jai skirtą antireklamą panaudojo Referendumo dėl referendumo iniciatyvos iki 100 000 balsų, kad piliečiai patys, ne kaip kokioje carinėje Rusijoje, iš kurios kilę Mamontovo protėviai, galėtų Lietuvą valdyti, ir spręsti visiems svarbius klausimus.

Norėtųsi tad ir paklausti: konservatoriai savo antivalstybinei propagandai nerado nieko geriau kaip rusų kilmės Andrių Mamontovą, ir ukrainiečių kilmės komediantą Algį Greitai? Gerai dar, kad prieš pilietiškumą nesiblaško ir balso nekelia iškilus lenkų kilmės lietuvių roko žvaigždė Povilas, originaliai gimęs Pawellu…

Ką belieka atsakyti partizano Petkūno anūkei Mildai Bartašiūnaitei? Jog priešingai nei konsevatorių šešėliai, ją šiandien tikrai “rusai puola”: puola pats tikriausias pusrusis, kurio tėvas į Lietuvą buvo atsiųstas iš Archangelsko srities. Priklausė nepriklausė KGB, gal pats pusrusis galėtų papasakoti.

Savo atsiminimuose “Aš atsisuksiu atgal” (Tigris, 1993) jis giriasi, jog iš karinio dalinio, būdamas tarnyboje, galėjo į kino studiją išvažiuoti kada panorėjęs, nugirdydavo ir iš darbo išmesdavo, prieš tai “užstūkinęs”, aukštus karininkus, kaip kad karinio orkestro dirigentą majorą: su kuriuo iš vakaro gėrė degtinę, o ryte jau išsižadėjo. (p. 49-50). “Vienas atsitikimas buvo iš vis baisus…/…/O kadangi įsakymai armijoje yra vykdomi, ir nevykdyti viršininko įsakymų yra nusižengimas, tai mes ir išgėrėme trise du butelius (degtinės)…/…/O girtavimas armijoje baisiausiai baudžiamas. Mes su draugu pasitarėme, ką daryti, ir sugalvojome. Mus išsikvietė valdžia į tą patį štabą, tas pats viršininkas, kuris mane namo išleido, sako: “Na, kaip jūs čia, vyrai? Lyg ir kultūringi žmonės esate (jis toks gana žmoniškas buvo), mokotės, studentai, na, kaip čia taip?. O mes sakom: “O žinote mes tai nenorėjome, bet mums mūsų majoras įsakė:. Va čia ir prasidėjo: “Jis įsakė?!” “Taip, tai buvo įsakymas.” “Jūs laisvi, eikite namo, ilsėkitės”. …/…/Jam nuėmė nuo antpečių žvaigždutes ir jis iš majoro buvo pažemintas į kapitonus.”

Kas jis – ar garsus Lietuvos dainius, ar paprastas KGB “stukačiokas”, anksti gavęs sceną ir galimybę keliauti po užsienius?  Juk 1990 metais grįžus iš JAV reikėjo rašyti ataskaitą KGB… 

Dar viena ištrauka, kur Andrius Mamontovas gąsdina tą patį jau pažemintą kapitoną savo tėvu, galimai, karo mediku: 

“Jūs neužmirškite, mano tėvas pažįsta visus maršalus ir generolus, jis jiems papasakos tą istoriją, kaip jums nuėmė žvaigždutes, kaip jūs girdote kareivius, tai jums ne tai kad žvaigždutes nuims, jus apskritai išmes iš kariuomenės”. (p. 52).

Bravo Andriau! O mes visi manėme, jog viską pasiekei savo pastangomis ir begaliniu talentu: pasirodo, kelią skyneisi visus gąsindamas savo garsiu tėvu, beje, kuris buvo paprastas ir kuklus žmogus…

Taigi, o summa sumarum, prieš referendumą, pasirodo, pasisako Lietuvoje gyvenantys garsūs rusai!

Kas kitas?

Ir – Sąjūdžio laikų posakis: “Tik nereikia mūsų gąsdinti!”

Kristina Sulikienė  

http://visuomenedotcom.wordpress.com/2014/06/25/rusu-kilmes-andrius-mamontovas-grasina-partizano-petkuno-anukei-milda-bartasiunaitei-teismais/

 

 

Может именно властям Литвы невыгодно чтобы ГазПром снизил цену на газ?

Факты: Литва в год потребляет 3,0 млрд. м3 газа, по цене ~500 $ за 1000м3. Следовательно, за весь годовой рессурс «Лиетувос дуёс» платит 3,0 млрд.м3 х 500$ = 1,5 млрд. $ (это на границе перехода Бел/Литва «Котловка»).

С этой в 1,5млрд.$ суммы сразу, уже на территории Литвы, начисляется НДС в размере 21%, который идёт прямо в бюджет. То есть (1,5 млрд. : 100%) х 21% = 0,315 млрд. $ или 315 млн. долл США или ~820 млн. литов.

Теперь, что получится, если ГазПром, снизит цену на газ, например, на 20%?

Считаем: 20% от 500$ за 1000 м3 будет стоить ~400$ за 1000м3; следовательно, 3,0 млрд.м3 газа х 400$ = 1,2 млрд. $, или, в этом случае, в бюджет в виде НДСа попадёт (1,2 млрд.: 100%) х 21% = 0,252 млрд.$ или 252 млн. долл., или 655 млн. литов. Следовательно, бюджет Литвы, если ГазПром снизил бы цену на газ на 20%, только за счёт НДСа, на границе перехода недополучил бы 820 млн – 655 млн = 165 млн. литов!!! А дармовые 165 млн. литов, в государстве где совершенно развалено производство и сельское хозяйство – это «Божий Дар».

И это ещё не всё. Поймите, не ГазПром устанавливает цену на газ, а рынок, который формирует биржа газа Бумгарнер (Австрия). В формулу цены которой входит базовая цена за 1000 кубов, калорийность газа, его доставка по газопроводу до границы перехода и взаимные межгосударственные преференции.

Например, немцы и поляки платят дешевле, потому что покупают намного больше, чем Литва. Латыши и эстонцы платят меньше на 20%, чем Литва, потому что делают равнозначные скидки России на ж.д. транзит и перевалку грузов в порту Венспилс и Муга (Таллин).

По моим сведениям, которые умалчиваются в СМИ Литвы, под видом якобы «конфендициальности», руководитель ГазПрома, Миллер, просил у руководства Литвы : «Сделайте и вы для России скидки за транзит по территории Литвы от Гудогай до Кибартая, и чтобы поезда не стояли на границах по полтора часа и Литве тоже будут скидки, как латышам и эстонцам». Но Литва этого не делает, поэтому и платит базовую цену, которую, повторяю, устанавливает рынок, а не ГазПром! И никто Литву не дискриминирует по цене на газ – это лукавство местных политиканов, которые, манипулируя «патриотическими» чувствами неинформированных избирателей, надеятся во время выборов на их голоса. Сами власти об этом знают, но молчат.

Надеюсь, что читатели поняли, кому на самом деле выгодно чтобы цена на газ для Литвы не была меньше и почему. Кроме того, эти цифры мизер, по сравнению c теми НДСами, которые ещё накручиваются пока газ дойдёт до котельной по территории Литвы. Вот, посмотрите здесь и убедитесь сами (lrprezidentas.lt). То есть, цена газа за 1000 кубов от границы до котельной дорожает приблизительно от 1300 литов до 2080 литов. И это подорожание, в основном, происходит именно за счёт внутренней накрутки НДСов. Только не слушайте тех, которые говорят, что НДС, якобы, возвращается – это неправда. НДС, в итоге, вытрясает карманы нонечного потребителя через тарифы на тепло.

А вот ещё цифры для размышления: как известно, потребность Литвы природного газа в год составляет 3 млрд. м3, ГазПром производит в год свыше 670 млрд. м3 в год. То есть, Литва покупает только…~0,4% от всего производимого ГазПромом годового рессурса. Теперь задумайтесь, ну какое политическое влияние на Россию может оказать такой «крупный» покупатель газа как Литва? Как это часто приподноситься во многих СМИ Литвы. Не пора ли властям Литвы начать делать «политические шаги, учитывая свои узковатые штаны» и поменьше озираться на «дядю Сэма»?

Jurijus Subotinas, Литвa

Komentar Sergeja Voskresenskogo:

Спасибо за статью, хотя если честно, у меня давно были подозрения на этот счет – именно правительству нужны высокие цены и на газ и на бензин. Акцизы – вот где собака зарыта. Народ в списках важности у правительства стоит на последнем месте.
Может быть именно поэтому правительство и предлагает отказаться от Российского газа и перейти на более дорогой газ из других стран? Выше цена на газ больше акциз – а мы для них электорат – субъекты необходимые для выборов. Мы же демократическая страна

2014 06 13

 

Apie kalbančias ryžas galvas ir plazmą smegenyse.

Šiuolaikiniam „žurnalistui“, kuriančiam TV vakaro žinių reportažus iš užsienio, pakanka penktos klasių išsilavinimo. Tiesiog gabus penktokėlis sugeba sakinyje sukeisti vietomis veiksnį su tariniu, o papildinį su pažyminiu. Būtent tuo ir užsiima „žiniukai“, kurių pagrindinė užduotis – padaryti taip, jog iš centriuko gautas bendras informacijos paketas bent kiek skirtųsi nuo konkurencinės televizijos diktorės skaitomo teksto. 

Kitais žodžiais tariant, tai ką tą dieną iš užsienio kalbos išvers (parašys) STT nuolat pasiklausomas vienas ar kitas BNS darbuotojas, tai pas mus bus pateikiamia, kaip nepriklausoma ir patikima informacija.

Visai neseniai Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius tiesiai į LRT kamerą išrėžė, kad neatmeta galimybės, jog BNS darbuotojų pasiklausomi visi (net ir asmeniniai) telefoniniai pokalbiai gali būti panaudojami šantažui .

Kad GALIMAI taip ir yra, tapo akivaizdu, kai vakaro žiniose tas pats interviu su LŽS pirmininku jau buvo grubiai patrumpintas ir sakinys apie šantažą bei kitas grėsmes nebepasiekė žiūrovo ausų.

Ką reiškia, kai mūsų informacinės laidos skelbia naujienas, kurias nusicopypast‘ina nuo teisėsaugos valdžios organų GALIMAI šantažuojamų lietuvių žurnalistų, kurie taip pat turi savo „centriuką“, iš kurio parenka naujienas, kuriame GALIMAI dirba tokios pačios kontroliuojamos marionetės?

Tai reiškia tik vieną: žinios, kurios kasdien transliuojamos per mūsų „plazmas“, nėra ir net teoriškai negali vadinis objektyviomis. Tai ne žinios, o interpretacijos. Interpretacijos tos „tiesos“, kurią taip skrupulingai kontroliuoja dėdės iš Vašingtono.

Tinkamiausiu pavyzdžiu, kas yra žinios iš Vašingtono, dar mūsų seneliai bei proseneliai atsimena. Solidus, amerikonišku akcentu papuoštas diktoriaus balsas jiems pranešdavo, kad tuoj tuoj, iki Kalėdų JAV atsiųs savo desantą kovai su NKVD. Kai Kalėdos virto Velykom, o desantas nepasirodė, mūsų seneliai ir proseneliai dardėjo gyvuliniuose vagonuose Kazachstano ar Laptevų jūros link.

Dabar „Balsas iš Vašingtono“ yra virtęs ryžaplauke moterimi, vardu Jen Psaki. Jos pasisakymai apie įvykius Ukrainoje įkvepia ne vieną aštraliežuvį memų kūrėją. Visi girdėjom apie JAV karo laivą Baltarusijos pakrantėse ir rinkimų karuselę Ukrainos pietryčiuose.

Labai svarbu tai, jog „žinios“ ne tik interpretuojamos, bet ir košiamos per cenzo filtrą. Kitaip tariant, jeigu vienam pasaulio krašte prasidės atominis karas, mes nebūtinai apie tai sužinosime, jeigu globalistų valdomi „centriukams“ bus uždrausta apie tai net pyptelėti.
Puikus to pavyzdys yra Pietų Osetijos bei Abchazijos konfliktas.

Kai Amerikoje mokslus baigęs, tai yra aprobaciją praėjęs Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis pasiuntė savo kariuomenę skersti 2006m. referendumais autonomiją paskelbusių regionų žmonių, apie tai nepyptelėjo ir neparašė nei viena Lietuvos (ir ne tik) žiniasklaidos priemonė. Bet užtat, kai po poros dienų Rusija įvažiavo su tankais ginti osetinų – CNN, BBC, ABC ir kitų globalistų valdomų naujienų agentūrų kameros staiga įsijungė, o diktoriai plyšaute plyšavo RUSAI PUOLA!

Ir tikėjom. Ir piktinomės. Ir smerkėm.

Prakeikti rusai užpuolė vargšę demokratinę Gruziją…

Nežinau kaip jums, bet man neteko skaityti nei vieno straipsnio populiariausiuose LT portaluose, kuriame, pasibaigus kariniam konfliktui, o tuo pačiu ir psichozei, būtų parašyta, kas pirmas ir kodėl pradėjo bombardavimus bei skerdynes.

Net ir šiandien, žinios, jog Ukrainos nacgvardija apšaudė Rusijos pasienio punktą , susprogdino ten esantį pastatą bei sužeidė pasienietį mes neperskaitysime. Mes neperskaitysime apie dešimtis tūkstančių pabėgelių iš Pietryčių su mažamečiais vaikais ir kūdikiais ant rankų, kurie palikę savo suniokotus namus ieško prieglobsčio kažkodėl ne „teisingoje ir teisioje Centrinėje Ukrainos dalyje, bet „diversantiškoje Rusijoje“.

Mes neperskaitysime analitinio straipsnio, kuriame būtų bent iškeliamas klausimas, kodėl Kievas, kuris iškilmingai kalba apie nedalomą Ukrainą, bombarduoja civilių namus, daugiabučius, ligonines, mokyklas, orouostus, vandens, elektros tiekimo punktus? Kiba milijardierius Porošenka skirs savo asmenines lėšas visos, gyvenimui tinkančios infrastruktūros atstatymui?

Ne.

Ir durniui aišku, kad neskirs.

Bet lietuviškų „žinių“ užliūliuotas durnius pats niekada neprieis išvados, jog Donetsko, Lugansko ir kitos sritys yra tyčia lyginamos su žeme ir tyčia daroma taip, kad jei kas iš pabėgelių vėliau norėtų sugrįžti – sugrįžti tiesiog nebūtų kur.

Shell‘ui ir Chevron‘ui, kurie jau yra gavę leidimą tose vietovėse ieškoti ir išgauti skalūnų dujas, gyventojai su plakatais apie švarų vandenį ir žemės taršą nereikalingi.

Beje, metas būtų suprasti, suvokti, jog korporacijų savininkams, kurie valdo energetinius išteklius bei žiniasklaidą, yra ir bus grynai nusispjaut į žemę, į vandenį, į žmogų. Jiems bus nusispjaut į milijonus žmonių, jeigu jie, pasiima ginklą ir stoja ginti savo šeimos, savo teisių, savo krašto. Jeigu jiems to krašto reikia – pasiims bet kokiomis, net pačiomis žiauriausiomis priemonėmis. O tuo tarpu ryžaplaukės psakės, dar per likusių gyvų žmonių „plazmas“ pasakos naujienas iš Vašingtono…

  Milda Bartašiūnaitė

 

“AMOK PRATYBOS” arba “IŠMOK PRATINTIS”

 

 nuotr. Milda Bartašiūnaitė

 Ar atsimenat kraupią tragediją, kada smulkaus sudėjimo Adam P. Lanza su keliais koviniais ginklais įėjo į Sandy Hook (JAV) mokyklą ir šaltakraujiškai iššaudė 20 pradinukų bei 6 mokytojus? Tada žinią apie paauglį-teroristą paskleidė daugelis pasaulio informacijos kanalų. Tiesioginių reportažų Lietuvos žiūrovai nematė, bet netekusių vaikų tėvelių sriūbčiojimai mūsų akis, ausis bei širdį suvirpino.

Remiantis šiuo įvykiu, Baltieji rūmai pradėjo rimtą civilių žmonių nuginklavimo kampaniją. Suklusę JAV piliečiai išdidžiai prie savo namų bei darboviečių kabino iškabas su užrašu „Gun Free Zone“.

O dabar linksmoji dalis:

Nebuvo jokio Adam‘o, jokio psichikos sutrikimais sergančio teroristo. Nei vienas mokytojas ar tuo labiau vaikas – nenukentėjo. Tai buvo eilinė (pabrėšiu: EILINĖ) vietinius gyventojus įbauginti ir priversti paklusti „ to authorities“ siekusi akcija. Turėjo praeiti ne vieni metai, kol atsitokėjusių žmonių, liudininkų bei realybės neatitinkančių faktų gausa privertė JAV valdžią pripažinti, jog Sandy Hook tebuvo sukarintos pratybos.

Kas netikit, tiesiog naršyklėje įveskit „Sandy Hook was a drill“ arba „Sandy Hook hoax“ ir užsiėmimo akims turėsit geram pusdieniui, o gal net parai.
Jeigu nuo „kultūrinio“ šoko pagausit azartą, siūlau savarankiškai panagrinėti „Boston Marathon bombing hoax“, o prisibaigimui – „9/ 11“ medžiaga.

Tiesa, tos istorijos niekada nebus oficiozų pribažintos, kaip „inside job“ ar „false flag“, kadangi, pasakyti, jog patys susprogdinom nafik kelis tūkstančius valstijos piliečių vien tam, jog pradėtumėm menamą kovą su terorizmu, perimtumėm Irako naftą bei Afganistano aguonų laukus – tolygu savižudybei.

Kodėl apie tai rašau dabar?

Todėl, kad trūko kantrybė, išvydus, jog jau ir Lietuvos mokyklose vyksta vadinamos AMOK pratybos.

Utena, Klaipėda, Tauragė, Telšiai, Šiauliai, Vilnius. Kai kuriuose iš šių miestų statistai-teroristai mokyklų koridoriuose šaudė per pamokas, nieko apie apie pratybas nežinantiems vaikams bei mokytojams įvarydami realų šoką. Kai kurie moksleiviai patyrė rimtų psichologinių traumų, dėl kurių, kažin ar VRM prisiims atsakomybę, gydimo išlaidas ar sumokės moralinę kompensaciją.

Bet net ir ne čia didžiausia problema.

Problema tame, kad tokios pratybos be oficialaus tikslo (išmokinti Lietuvos greito reagavimo būrius, policininkus, medikus sureaguoti tinkamai) turi ir paslėptų tikslų:

Svarbiausias jų – visuomenės indoktrinacija. Kitais žodžiais tariant, visuomenės pripratinimas prie minties, jog kasdieniniame gyvenime esame nesaugūs, jog bet kurią eilinę dieną mus, mūsų vaikus gali sušaudyti kovinių filmų prisižiūrėjęs nestabilios psichikos individas. O įbaugintą visuomenę valdyti labai paprasta. Visų pirma ji darosi paklusnesnė valdžios organams, vardan „saugumo“ atsisako savo laisvių bei teisių į privatumą. Neprieštarauja, jog kas antrame žingsnyje juos gali apieškoti, apgrabalioti uniformuotas dėdė, nesipriešindami „padovanoja“ savo biometrinius duomenis duomenų bankui, leidžia įstatyti mikročipus, kurie transliuoja kiekvieną nueitą į kairę ar dešinę metrą.

Ir dar.

Kai visuomenė priima grėsmes apie teroristinius išpuolius kaip nenuginčyjamą faktą. Tada atsitinka taip, kaip atsitiko „Sandy Hook“ ar dar blogiau – Bostone. Kai visuomenės informacijos priemonės rodo lavonus, nutrauktom galūnėm kraujo balose paskendusius kūnus ir…
IR VIEŠAI APKALTINA VIENĄ AR KITĄ ASMENĮ, GRUPUOTĘ, ORGANIZACIJĄ, ŠALĮ.

Šių dienų kontekste jau regiu antraštes „Rugsėjo pirmąją žali žmogeliukai surengė pirmokėlių skerdynes Prienų pradinėje mokykloje“

Ir žinot ką?

Ogi 99proc. Nuoširdžiai patikės, kad tai tiesa ir pareikalaus NATO pajėgoms pradėti Maskvos bombordavimą.

Milda Bartašiūnaitė

http://www.delfi.lt/temos/amok   

http://rusaipuola.com/index.php?

 

 

Lietuvė Raselė Ukrainoje ruošiasi kariauti su ,,teroristais“?

Filme “Medininkai. Nebaigta byla” apie Tomą Šerną vėl naudojami „dingę“ vaizdo įrašai, kurių prokurorai prašo neišreikalauti, nors patys teismui teikė filmą „Ar pasaulis turi dvynį“

Medininkų žudynių byloje įrodymai pradėjo lįsti kaip žibutės iš po sniego.

Nors youtube.com 2005 metais statytas režisieriaus Rimo Morkūno filmas apie Tomą Šerną „Ar pasaulis turi dvynį?“ į youtube.com patalpintas neseniai, 2013 m. spalio mėnesį, jis buvo peržiūrėtas vos 98 kartų.

Po publikacijos „Laisvame laikraštyje“ bei tinklaraštyje „Matrica Lietuvoje“ su šio filmo nuoroda, per kelias dienas jį pasižiūrėjo virš tūkstančio neabejingų žmonių. Šiame filme įdėtos iškarpos iš neva dingusių vaizdo kasečių, kurias sukūrė pirmąją naktį po įvykio T.Šerną saugojęs Jurijus Pivoriūnas, o vėliau – Artūro Antano Skučo vyrai ir moterys: ATAS (šifruojasi kaip „Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius“).

Youtube – aukso aruodas ieškantiems tiesos. Kitas filmas apie Tomą Šerną „Medininkai. Nebaigta byla“ patalpintas į youtube sistemą vos daugiau kaip prieš mėnesį – gegužės 11 dieną, ir peržiūrėtas vos 63 kartus.

Jame Tomas Šernas nurodo, jog pasienio postai buvo netikri, veikiau politiniai, jog jie tik mokėsi dirbti, tai buvo darbo valstybės institucijose treniruotė, sovietai reikalavo postus išardyti. Tai yra 1996 metų medžiaga, kurioje T.Šernas nemeluoja: nemanau, jog jis iš vis kada nors melavo. Jis gal tik tarpais nesakė tiesos, arba neatsiminė jos juk trauma labai baisi – galvos smegenų pažeidimas.

Epizode apie pasieniečio Gintaro Žagunio žūtį, naudojant 1991 metų kronikas, cituojama, jog kalti tie, kurie neatvyko pasiimti pareigūnų 22 valandą. Buvo įsakymas iki 22 valandos baigti darbą, vadinasi, pasieniečiams buvo nurodyta laikytis Lietuvos tarybinės komendatūros paskelbtos komendanto valandos, kuri buvo įvesta po sausio įvykių. Vadinasi, dėl Gintaro Žagunio mirties kalti lietuviai, kurie neatvažiavo jo pasiimti. Galimai dėl jų aplaidaus neveikimo įvyko tragedija. Skausmu, jog neįvertinama ši žūtis, filme dalijasi pasieniečio žmona, nurodydama, jog kažkodėl sausio 13 –osios žuvusieji laikomi didvyriais, o pasieniečiai, tarp jų ir Medininkų muitininkai – kažkodėl ne…

Šiame filme po Tomo Šerno sušaudymo epizodo, vėl naudojama 1991 08 01 Jurijaus Pivoriūno filmuota medžiaga, kurios kopiją jis tikino perdavęs Tomui Šernui. Vėlesni kadrai – ATAS medžiaga.

Kad vaizdinė medžiaga išlikusi ir egzistuoja – o A.A. Skučas teigia, jog potrauminiuose sapaliojimuose, klejonėse, šūkaliojimuose Tomas Šernas Kauno klinikose nuodugniai papasakojo užpuolimo detales – akivaizdu iš abiejų filmų: filme „Ar pasaulis turi dvynį“

informacija, jog naudota asmeninė Tomo Šerno medžiaga, juodu ant balto parašyta filmo pabaigoje.

Filme „Medininkai. Nebaigta byla“ naudojama ta pati Jurijaus Pivoriūno filmuota medžiaga.

Man pavyko prakalbinti Medininkų bylos prokurorą Rolandą Stankevičių. Žurnalistikniuose tyrimuose laikausi nuostatos, jog įmanoma bendradarbiauti, nors kiti žurnalistai neretai atsitveria nuo prokurorų aklina siena. (O dar kiti besąlygiškai perspaudina visus jų iš anksto paruoštus nurodymus, kaip traktuoti vieną ar kitą bylą. Jie taip pat neina į kontaktą, nes gauna iš anksto paruoštus tekstus tiesiai iš prokuratūros.)

Prokuroras R. Stankevičius atsakė į paklausimą apie pirmąjį filmą raštu. Nurodė, jog filmas „Ar pasaulis turi dvynį“ buvo pačių prokurorų iniciatyva surastas ir pateiktas pirmosios instancijos teismui, ir teismas tai vertino.

Apeliacinės instancijos teisme šis prokuroras į gynybos prašymą išreikalauti vaizdo medžiagą iš institucijų ir fizinių asmenų, atsakė, jog „netenkinti prašymo, neišreikalauti ir neprijungti, nes tai įrodymai, kurie gauti neprocesine tvarka“.

Tačiau jeigu advokatas Arūnas Marcinkevičius nurodė į A.A.Skučo knygą „Pėstininko užrašai“, kurios gal iš per didelio darbo krūvio dar nepaprašė prijungti prie bylos, kad būtų bylos dalimi, o nenurodė į filmą „Ar pasaulis turi dvynį?“ – kurį, kaip teigia pats prokuroras R.Stankevičius, prokurorai teikė teismui – taigi, jis gautas PROCESINE TVARKA – tai kodėl prokurorai priešinasi visų įrodymų surinkimui, ir išvestiniams reikalavimams, susijusiems su byloje sukaupta medžiaga?

Juk šiais dviem filmais Tomas Šernas tiesiog nori išrėkti, jog jis nori tiesos šioje byloje. Pats pateikti įrodymų į bylą nedrįsta. Nors juos turi.

Kodėl niekas Tomo Šerno gražiai nepaprašo pateikti tų vaizdajuosčių kopijas? Juk egzistuoja ne tik vaizdajuostės: akivaizdu, jog kopijas turi ir abiejų filmų režisieriai.

Byloje būtina atsakyti ir į tokį klausimą: liepos 30 dieną Medininkų postas buvo imitacinis ar tikras? Jeigu tik imitacinis, kodėl 22 valandą kaip ir tų metų gegužės 19 dieną, niekas iš Krašto apsaugos departamento, Vidaus reikalų ministerijos ar kitos tarnybos neatvažiavo surinkti darbą baigusių pareigūnų? Jeigu SSRS valdžia aiškiai savo išpuoliais prieš muitininkų vagonėlius ir Gintarą Žagunį pasakė, jog degins iš žudys, jeigu ras dirbančius netinkamu metu – kodėl šie nuolat apraudami pareigūnai, lygiai kaip ir Gintaras Žagūnis, nebuvo surinkti baigus jiems darbą? O jeigu pasienis buvo pradėjęs dirbti ne kaip imitacinis, bet kaip tikras postas – kas davė įsakymą dirbti ir nesilaikyti komendanto valandos? Jeigu Vidaus reikalų ministras, buvęs KGB kontržvalgybos skyriaus darbuotojas, Marijonas Misiukonis davė tokį įsakymą (dirbti per naktį, o

specialiam transportui nevažiuoti surinkti muitinės ir pasienio pareigūnų) – kodėl jis nebuvo teisiamas už pragaištingo įsakymo davimą? Tiesa, ir kieno gi sprendimu Medininkų postas buvo perduotas VRM – nors prieš tai priklausė Valstybės sienos apsaugai, kuri buvo pavaldi KAD, taigi, A.Butkevičiui? Kodėl šių pareigūnų niekas niekada nepatraukė atsakomybėn – tų, kurie priėmė tokius įsakymus, dėl kurių galimai ir žuvo žmonės?

Šiame filme, beje, 1991 metų kronikos atskleidžia, jog tie, kas užpuldinėjo muitininkų vagonėlius, naudojo dujas.

Medininkų byloje niekas niekada nekėlė klausimo, kodėl kai kurių muitininkų keliai sutraukti, ir rankos pritrauktos prie galvos? Kodėl vagonėlyje buvusi moteris, vėliau lauke stovi susiėmusi už galvos tarsi jai būtų prasidėję spazmai – tarsi gavusi dujų? Ir ar ne todėl Šernas liko gyvas, nes jį užpuolė lauke („Buvo pusė keturių ryto, nuo miško pusės pamačiau specialiu judesiu slenkantį žmogų“ – juk tai jis matė ne iš vagonėlio, o stovėdamas lauke?)– tai yra, jis negavo paralyžiuojančių dujų?

Tiesa – kodėl nesidomima, kieno tai specifinis braižas: prieš nužudant naudoti dujas ir kitas chemines medžiagas? Ar tikrai SSRS specialiųjų tarnybų?

Juk gegužės 2 dieną Odesoje proamerikietiški kovotojai už „Ukrainos laisvę“ profsąjungų rūmuose panaudojo chloroformą – ir lavonai atrodė lygiai taip pat, kaip ir kai kurie Medininkų poste nužudytųjų kūnai…Palyginkite patys. Medininkų nuotraukos atvirai prieinamos, be to, iškarpos iš tų įvykių yra tiek viename, tiek kitame filme.

Filmas „Medininkai. Nebaigta byla“:

 

http://www.youtube.com/watch?v=jpc3mhSmhTg

 Kas nematė filmo „Ar pasaulis turi dvynį“, rasite čia:

http://www.youtube.com/watch?v=A7YlV576nrc

1991 08 01 apklausos šv. Jokūbo ligoninėje santrauka, padaryta iš Jurijaus Pivoriūno filmuotos medžiagos:

T. -Tardytojas, A.-Apklausiamasis (Tomas Šernas), M.-Moteris, K- Kitas asmuo, (?)- Ne visai aišku; (Tyli, šnabžda)- Pastabos, pIaaiškinimai **************************************
Tardytojas: – Tomai, pasakyk, tai padarė kareiviai? Mirktelk, jeigu gali. Apklausiamasis. – Jo.

T. – Kareiviai padarė? A.–Jo.
T. – Jie buvo formoje? A.–Jo.

T. – Kiek jų buvo? Du? Vienas? Trys?
A. – Penki.
T. – Penki buvo. Kokioj formoj buvo? Karininkai ar jauni?
A. – jo….. –ais-s-s (?)
T. – Lietuviškai kalbėjo ar rusiškai?
A. – vi..as… (?)
Kitas asmuo. – Vienas ten….buvo.
T. – Lietuviškai kalbėjo, mirktelk jeigu gali. Lietuviškai? Lietuviškai? 

A. – Taip. 

T. – Šaudė visi ? Ar vienas šaudė?

A. – (Tyli).
T. – Vienas šaudė? Du šaudė? Trys?
A. – Trys (??)
T. – Iš automato šaudė? „Taip“- sakyk.
A. – (Tyli).
T. – Forma dėmėta buvo? Maskuojanti? Ar juoda?
A.–Na…na…dė.
T. – OMON-as buvo gal?
A. – Taip.
T. – OMON-as buvo?
A. – Aha.
T. – Nieko nepažinai iš jų?
A. – virššš….a-a-a (??)
T. – Kuris į tave šovė? Jaunas ar senas?
A. – Mk..ik… natovičius.(?)
T. – Makutinovičius?
A. – Makutinovičius (tyliai šnibžda).
T. – Ne?
K. – Jam negana čionai?
Moteris – Prašau?
K. – Gal duot vaistų kokių nors?
T. – Gal jam duot pasiilsėti?
P. – Gal palauksim minutėlę.
T. – Nu.
A.–Oi…
M. – Gerklė skauda turbūt? Gerklę skauda taip?
A. – Taip.
K. – Kad ten gyvena…(??).
M. – … šiandien iš naujo.
T. – Hmm.
M. – Ar pameni kas buvo? Ar tu žinai, kad tu ligoninėje guli?
A. – Žinau.
M. – Ir kad tau galva sužalota, žinai?
A. – Žinau.
M. – O kas galvą sužalojo? Ką?
A. – Žinau.
M.–Okas?
A. – A-has… buvo. (?)
M. – Duosiu dar vieną gurkšniuką gerai vandens. Nu, dar atsigerk vieną. A. – Oi .. kaip gera. (tyliai šnabžda)
T. – Jauni jie buvo? Ar seni? Jauni buvo ar seni jie?
A. – Na ….tas… žinot .. (???)
M. – O gal dar draugus.. draugus.
T. – Su mašina jie buvo atvažiavę?
A.–Ne.
T. – Su motociklu?
A. – (tyli)
T. – Nežinai. Lietuviai buvo jie ar ne? Lietuviai buvo?
A. – Nijasno (tyliai)…. ai, bišk… (???)
T. – Nekalbėjo jie?
A. – m-m (numykia) (??).
T. – Šaudyt iš karto pradėjo?
A. – Uhumm.
M. – O iš ko šaudė? Iš pistoleto ar iš automato?
A. – Iš… iš..
M.–Ką?

A. – Visos.
M. – Iš visko.
K. – Iš visko.
M. – Taip.
T. – Jie jus paguldė? Nieks iš jūsų nesipriešino?
A.–Ne.
M. – „Ne“- aiškiai pasakė.
K. – Paklausk su kokia uniforma…
T. – Kokia forma buvo? Demė.., tokia maskuojanti?
A. – Žinau…(?).
T. – Ar juoda? Treningais gal buvo?
A. – Aps…(??).
K. – Nesijaudink, nesijaudink, nesijaudink. Ramiai. Nesijaudink. Duokit jam biškį atsigerti. K. – Gerai, gal duokim pailsėti jam nebe
T. – Ai, aš pats nuvargau, nes žinot įtampa tokia…
K. – Tomai, Tomai, pažiūrėk į mus.
A. – Taip.
T. – Dar kartą norėjom paklausti tave. Kareiviai buvo?
A. – Taip (?-tyliai)
T. – Pagal amžių. Vyresni už tave buvo?
A. – (Tyli).
T. – Juodoj formoj buvo?
A. – Nevažna.
T. – Maskuojančioj formoj buvo?
A. – Ai. Neatsimenu.
M. – Neatsimeni.
T. – Neatsimena.
K. – Dar kartą paklauskit.
M. – O kiek žmonių buvo ar tu atsimeni? Kiek buvo žmonių? Daug ar keli?
A. – (Tyli).
M. – Neatsimeni irgi ? Ar daug jų buvo?
A. – (Tyli)
K.- Prastai (???) Tomai….
T. – O čia teisme…. 

 

Kristina Apanavičiūtė

Romanistas D.Dargis nesilanko H.Daktaro bylos posėdžiuose, bet labai nori uždirbti

Prajuokino kelios žinutės balsas.lt svetainėje: didysis romanistas, neva pats tikriausias Henriko Daktaro istorijos žinovas Dailius Dargis atsako į skaitytojų klausimus. Į visus pateiktus klausimus apie Henriką Daktarą ir jo šeimą atsako „nežinau, klauskite jų pačių“. Dar portale po nuotraukomis kone verkiama, jog po Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio H.Daktaras labai pasikeitė, nebebendrauja su žurnalistais…

  Visi nori karjeros, pinigų šioje istorijoje, bet niekas nenori prisiimti atsakomybės. Po posėdžio, kuris vyko šių metų birželio 5 dieną, teisiamojo žmona Ramutė Daktarienė nusistebėjo: „Henrikas ir sako po baigiamosios prokuroro Tuliševskio kalbos: „Na ir „bezpriedielą“ čia pavarėte, prokurore…“, o jis atsako: „Toks mano darbas!”

 “Bezpriedielas”: štai kaip geriausiai vadinti šią Dailiaus Dargio ir kitų teisėsaugos „amsių“ išpopuliarintą „amžiaus bylą“ – kurioje nėra įrodymų. Lavonai, nors žmonės esą žuvę, nerasti, kaip buvo vykdomi nusikaltimai, kokiais telepatiniais metodais H.Daktaras juos užsakė iš Lukiškių rūsio – nesiaiškinama. Tiesa, prokuroras Z.Tuliševskis, matosi, retkarčiais gali elgtis kaip pavyzdingas mokinys: pasidarė namie kai kuriuos namų darbus.

  Baigiamojoje kalboje sugalvojo neįtikėtiną naujovę: nebūtina užsakinėti nusikaltimo, jeigu esi gaujos lyderis: užtenka juo būti, ir atsakai už visus nusikaltimus, kuriuos tik atliko tavo gauja, net jeigu nieko nežinai apie atliekamus ir planuojamus nusikaltimus. Bingo! Prokuratūra ir jos „dievai“ išsidavė, kaip jie dirba: vadinasi, bet kokį agentą infiltravus į „gaują“ ir pašaudžius su Daktaro vardu lūpose, neatsako tas agentas baudžiamąja tvarka, nes atsako rūsyje sėdintis „Henytė“?

 Ši trečia versija Čiapo nužudymo byloje, pateikta pačiame bylos nagrinėjimo pabaigoje kaip skęstančiojo griebiamas šiaudas, stebina: juk prokuratūra aiškino, jog Henrikas Daktaras skambino iš rūsio, ir davė nurodymą nužudyti Čiapą, o liudytojas aiškino, jog jam skambinėjo iš to Lukiškių rūsio po penkis kartus į dieną. Šie „įrodymai“ buvo pagrindiniai bylos ramsčiai pirmosios instancijos teisme. Beje, prokuroras Z.Tuliševskis negali pripažinti kapituliacijos galimai suklastotoje byloje, o turėtų: uoliai dirbanti advokatė Ingrida Botyrienė surado Marijampolėje 1996 metais – Čiapo nužudymo, ir Daktaro įkalinimo Lukiškėse, laikotarpiu, veikusio automobilių komiso savininką, kuris ir žodžiu, ir raštu, pateikdamas griežtos atskaitomybės buhalterijos duomenis, įrodė, jog jokia žalia mašina 1996 metų vasario – kovo mėnesiais jo komise nepirkta.

 Teisėjai Garnelienei tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus! Ji nenorėjo pasiduoti – juk byla „banditų“, viskas čia neva aišku, kaip čia dabar – nebuvo pirktas nusikaltimo įrankis? „Tai gal buvo galima nelegaliai tais laikais nusipirkti mašiną?“ – iš paskutiniųjų žlungančią prokuroro Z.Tuliševskio bylą dar bandė gelbėti ji. „Ne, gerbiama teisėja, tais laikais mašinos pirkimo – pardavimo blankas buvo registruotas VMI. Negalėjai nusipirkti nelegaliai. O ir mano komise tokių nelegalų darbuotojų, siūlančių kam nors pirkti be dokumentų, nebuvo.“,- atsakė liudytojas. Priminsiu, jog byloje yra nufilmuoti į krūtines besimušančių liudytojų parodymai. Jie savo motina, garbe ir Tėvyne prisiekia, jog štai, šiame pastate, konkrečiai šiame – kurio savininkas atvykęs paliudijo, jog tokio sandorio jo komise atlikta nebuvo – buvo perkamas žalias automobilis. Čiapo eipozas byloje sugriautas. Nėra nusikaltimo priemonių – nėra ir nusikaltimo planavimo aplinkybių, nėra ir automobilio, kuris figūruoja byloje. Jo arba nebuvo, arba jis įsigytas visai kitur.

   „Amžiaus byla“ pasirodė tesanti sugertuko lygio klastotė.

    Prokuroras Z.Tuliševskis dar baigiamojoje kalboje bando taisyti padėtį – tiesa, jo kalba „amžiaus byloje“- apgailėtino atsainumo į savo darbą įrodymas. Matosi, jog žmogus nemyli ir negerbia savo darbo. Jungtinėse Amerikos valstijose baigiamųjų kalbų žanras yra kone meno rūšis, studentai kolegijose mokomi baigiamųjų kalbų struktūros, kalbos išraiškingumo, įtikinėjimo meno.

  Tiesa, JAV nužudymo bylose spendžia prisiekusiųjų teismas. Ar jis patikėtų tokia monotoniška, įžeidžia ir galimai šmeižikiška prokuroro kalba? Niekada gyvenime – JAV Daktaras ir Abarius automatiškai dėl įrodymų nebuvimo būtų pripažinti nekaltais! Prokuroro kalboje teskambėjo kaltinimai gynybai. Gynėjai buvo išvadinti melagiais, liudytojai – taip pat. Liudytojai, kurių tarpe buvo ir teisiamojo Henriko Daktaro svainė – išvadinti „nusikalstamo pasaulio atstovais“. Mažiausiai viena privataus kaltinimo tvarka byla prieš prokurorą Z.Tuliševskį turėtų būti, nes paprasta mėsos pardavėja dirbusi Henriko Daktaro svainė ne tik kad melage išvadinta, bet dar ir nusikaltėle. Prokuroras niekaip negalėjo išsižadėtio galimai savo vieno fantastinio tikėjimo – kad Mongolas yra žuvęs, dėl to tyčiojosi, ir klausė – kas žudo gimines per Kalėdas? Taip, prokurore, aš ir klausiau savo ankstesniuose straipsniuose: kas gi žudo gimines per Kalėdas? Kas vykdydavo specoperacijas per Kalėdas? KGB. Taigi, ir šios bylos užsakovas ir „avtor scenarija“ – ne kas kita, o jau sušiuolaikėjusi mūsų „spectarnyba“, kurios ausys kyšo būtent per 1993 metų Kalėdas. Neva Henrikas Daktaras žudė Mongolą: tačiau per Kalėdas visi normalūs žmonės būna su šeima, o nenormalūs – dirba. Stebina ir liudytojų, kurių liudijimais paremtas kaltinimas apie Mongolo žudymą, „patikimumas“. Tai yra trys galimai pačių operatyvininkų, arba spectarnybininkų užrašyti pasakojimai. Netikiu versija apie jokius užšifruotus, slaptus liudytojus. Visi trys liudijimai yra galimai kliedesiai, ir visi trys skiriasi veikėjų skaičiumi ir sudėtimi. Z.Tuliševskis nenusiminė, ir pasakė, jog liudijimai tikri, geri, tik reikia atkreipti dėmesį, jog Guzas negalėjo atvykti pas Mongolą, nes buvo Paryžiuje. O liudytojai gi liudija „tikrai žinau, tai buvo Kalėdos, man pasakojo žmogus, kuris tiesiogiai dalyvavo žudynėse, ir dar pasakojo vienas iš gaujos, kad atvyko…“ ir išvardijami pirmame liudijime keturi asmenys, antrame – penki, o trečiame – šeši asmenys.

  Niekur nėra minimas Žilinskas, kuris Klaipėdos apygardos teisme tapo pagrindiniu Mongolo žūties liudytoju…Kad ir jis esą buvo kai buvo žudomas Mongolas. Tokie niekiniai ir idiotiški liudijimai, kai liudytojai yra „numeris 109” ir kitokie “numeriai” rodo ir teisėsaugos galimai neįgalumą ir išsigimimą. Pasakykite, ar tokią bylą galima rodyti teisės magistro studijų studentams Vytauto Didžiojo universitete? Ne, nes jie paklaus, koks idiotas bandė surašyti visa tai.  

 Kokia atsakomybė sėdint Lukiškių kalėjimo rūsyje – vien dėl to, kad prokuroras mano, jog tu gaujos vadas?

  O kaip gi kita byla, kurios sprendimai jau įsiteisėję: jog gauja susikūrė 1991 aisiais? Ar Henrikas Daktaras buvo spėjęs sugrįžti iš Sibiro, iš galima sakyti, tremties, kai kūrėsi „jo“ gauja“? Gal Daktaro gauja yra tik teisėsaugos fantazija: juk kaip gali gauja kurtis ir 1991 metais, ir 1993 metais – jau esą paties Daktaro, o KGB pažymomis remiantis, ta „gauja“ tam tikra prasme egzistuoja jau 1985 metais? Bet ne kaip nusikalstama grupuotė, o kaip bendraujanti su teisėsauga: taigi, nesislapstanti, neturinti nelegalių ginklų, padedanti KGB darbuotojams surasti jų pradingusią brangią įrangą! Iš kur atsiranda ta versija, tos pasakos apie keliasdešimt kilogramų trotilo – jeigu trotilas „veisiasi“ tik kariuomenės sandėliuose? Koks čia vadovavimas iš kalėjimo gaujai – tikrai ar tariamai?

  Tokius dalykus reikia įrodyti, o ne emocingai, apkaltinus gynėjus melu ir manipuliaciojomis – tarsi prokuroras tikėjosi, kad gynėjai Kristupas Ašmys, Anatolijus Novikovas ir užsienyje – Stanislovas Tomas – dirbs jam? Matyt, taip yra įprasta? Kad advokatai dirbtų pagal teisėsaugos versiją? Kaip kad dirba spauda, su kuria, verkia balsas.lt , esą Henrikas Daktaras nesišneka? O su kuo ten šnekėtis? Su Kristupu Krivicku, kuris kaip ir Dailius Dargis, svajoja, pasirėmęs vien teisėsaugos paistalais, užsidirbti iš knygos, o kad atrodytų, jog kalbino kitą pusę, gaudo po visą teismą, po visus koridorius jo „berniukai“ R.Daktarienę? Tai su kuo čia kalbėtis? Eiti į netiesioginio eterio laidą, kad būtų pakalbintas A.Paulauskas, A.Sadeckas, ir pats šiuo metu teisiamas V.Račkauskas, o H. Daktaro šeima vėl pavaizduojama kaip „prisigrobę mafiozai“?

 Buvau toje spaudos vadinamoje „Daktarų pilyje“. Nieko ten ypatingo. Mano teta architektė, kai buvo Lietuvoje gigantomanijos priepuolis, dvigubai didesnę „Santą Barbarą“ pasistatė Vilniuje. Buvo tokie laikai, kai buvo „poperestrojkinis“ laikotarpis, ir visi rentėsi namus sau, vaikams ir anūkams, visi galvojo, jog gyvens visi kartu.

 Ne išimtis ir „Daktarų pilis“- tiesiog vienas namas buvo išdvigubintas, ir viskas. Tokias pasakas ir istorijas sukuria spauda – o ypač teisėsauga: neva tas namo išdidinimass, tai jau nusikalstamo pasaulio pinigai. Konfiskuodami Ramutės Daktarienės namą, parodė, jog tiki, kad ir ši Kauno ponia yra „nusikalstamas pasaulis“. Be abejo, tuo net neabejojama! O kiek bylų prieš šeimą kurpė tada dar ikiteisminio tyrimo funkcijaas turėjęs saugumas? Vienas teisėjas sūnų paleido iš suėmimo, neradęs suėmimo pagrindo teisėstumo, saugumas prisistato, vėl į tardymą, vėl į suėmimą! Kodėl saugumas, kodėl ne policija?

 Matyt, todėl, kad yra klausimų, į kuriuos joks Krivickas, nei Dargis neatsakinės.

  „Karštas komentaras“ 12-jame numeryje perspausdino išslaptintą KGB pažymą, susijusią su Medininkų įvykiais. Ir ten agentas „Valius“ mini „3-ią KAM departamentą“, „kuris sudarytas, iš tų, kur „griežtai“ gaudavo, jie geriau parengti už Arą“. Kad egzistuoja slaptas smogikų skyrius, kuris neturi pavadinimo ir valstybinio priskyrimo – bet maudosi prabangoje, ir neatsako baudžiamąja tvarka, kalbos sklando jau seniai.

   Ne kartą ir ne du kiek aktyvesniam žmogui yra gyvenime sutikti ne tai kad banditus, ne tai kad pareigūnus. Tokie tarpiniai variantai: labai savimi pasitikintys, apsimetantys banditais, bandantys pavaizduoti jų stilių, bet kažkas juose yra netikto. Tokie žmonės ir buvo infiltruojami į gaujas, jų vardu darant nusikaltimus, o vėliau štai iki gyvos galvos sodinant niekuo dėtus žmonės. Kodėl niekuo dėtus? Todėl, kad elementariai, Henrikas Daktaras neliepė žudyti savo geriausio draugo Čiapo, beje, tarybiniais metais – specialiosios tarnybos bendradarbio. Jis kaip tik pasikliovė juo, rašė jam laišką, kad gal padėsi man, mane vėl laiko kalėjime, ištrauk mane iš čia. O Čiapo priešmirtiniuose laiškuose skirtuose teisėsaugai – ką įtarti, jeigu jį nužudys – nėra jo draugo H.Daktaro pavardės.

 Kodėl būtent šių laiškų ir neatnešė į teismą Z.Tuliševskis? Ne jie įrodo H.Daktaro nekaltumą, ir tai, jog Čiapą buvo suplanuoti nužudyti – nes žmogus rašė, ką įtarti jam žuvus. Todėl prieš tą suplanuotą nužudymą Daktaras „patraukiamas“, kad nesutrukdytų įvykdyti operacijos, prisidengiant „prevencišku sulaikymu“ – o ne kad Daktaras vežamas į Lukiškes, kad jis ten lengviau galėtų paplanuoti Čiapo nužudymą. Jeigu tikrai Lukiškės suteikė tokias geras sąlygas planuoti nusikaltimus, tuomet Lukiškių darbuotojai ir tie prokurorai, kurių sprendimu buvo atvežtas Daktaras, turėtų stoti prieš teismą kaip nusikaltimo bendrininkai, o remiantis Z.Tuliševskio logika – kaip „nusikalstamo daktarų susivienijimo“ nariai ir dalyviai! Ar jums neatrodo, jog tokiu darbu prokuroras Z.Tuliševskis nusižengė Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsniui, kur aiškiai pasakyta: „ir niekas nekaltas neturi būti nuteistas“.

 Prokuroras Z.Tuliševskis baigiamojoje kalboje dar kartą piktinosi, jog buvo apkaltintas, kad dirba komunistiniais metodais. O kokie tie jūsų metodai, prokurore? Ar tai yra demokratiškos šalies metodai – tiek įtikėti kaltinamųjų kaltumu, kad nematyti akivaizdžių galimai bylos suklastojimo įrodymų? Ir jeigu bylą galimai suklastojo ne pats prokuroras, kodėl jis prisiima atsakomybę? Nes bijo? Bijo ko – „3-iukų“ – smogikų ilgais lietpalčiais, šaudančiais vidury dienos Kauno miesto centre? Taip, tie su lietpalčiais baisūs, baisiausia, jog jie apsimeta niekuo dėtais, gyvena tarp mūsų, per Europos krepšinio rungtynes žiūri šalia sporto programą, draugauja su tikromis gražiomis moterimis, kurios net neįtaria, jog šalia jų – treniruoti robotai, Afganistano, Kaukazo, Rumunijos ir kitų specoperacijų dalyviai, pakloję ne vieną šimtą žmonių, be sąžinės graužaties, nes „kalta valstybė, kuri mus ten siuntė“. Jie buvo apmokomi nekęsti „banditų“. Apie Henriką Daktarą jie kalba su baisia neapykanta. Kodėl jis turi sėdėti be kaltės įrodymų? – klausiau vieno, o jis su baisia neapykanta pasakė: „todėl, kad jis banditas“. Taigi, kaltės įrodymas – nes esi banditas. Šis žodis yra toks baisus teisėsaugos pasaulyje, jog Laimutė Kedienė, ištarusi šį kodinį žodį, kuris skirtas tiems, kurie neverti vaikščioti šia žeme, iš karto gavo baudžiamąją bylą ir nuosprendį. Nes teisėsaugos pasaulyje tai yra paskutinės, žudytinos, kategorijos asmenys.    

 Kas apšaudė Henriko Daktaro namus? Aišku, kad „3-iukai”…Kas turi tiek įžūlumo ir sąžinės bukumo apšaudyti pilną vaikų namą? Tik spectarnybų žudikai, nepriklausomoje Lietuvoje įvesti į „trečią“ – nežinomą –struktūrą. Ar ne „tretieji“ pagamino visą krūvą „ožių“, kurie liudydami šioje byloje ir tikrai būdami tikrais žudikais, negavo nei vienų metų kalėjime, o buvo atleisti nuo atsakomybės?

  Paliudykit prieš Daktarą, pasakykite, kad jūs jo gaujos narys – ir atleisime nuo atsakomybės, – kalbėjo jie, bet tikrai ne prokuroras, kuris bando vaizduoti, jog vienas suklijavo ir „ištyrė“ bylą?

  Prokurore, kur Mongolo lavonas?

 Kokiu įrankiu jis užmuštas?

Kiek sužalojimų kūne, kokia mirties priežastis?

Koks ekspertas ištyrė ir nustatė jo mirties priežastį?

Prokurore, o koks gi motyvas to nužudymo?

 Liudytojai „liudija“ motyvus – tiksliau, galimai spectarnybos agentai aiškina, kaip jie kurpia bylą, ką jie mano apie motyvus – bet motyvo nebuvo, Mongolas buvo pamokytas, padaužytas preventyviai broliškai už įvykius Viluloje, ir tiek žinių. Kad Mongolas nenužudytas ir jį žudyti nebuvo jokio motyvo – patvirtinto šaunūs Kauno komisarai, apie kurių liudijimus prokuroras neištarė nė žodžio. Gavęs kaip neišmokęs pamokos mokinys pylos nuo komisaro Tepelio, „ar mes čia visi baigę teisę, ar aš tik vienas: nėra lavono, nėra ir bylos!” – prokuroras nesiryžo menkinti komisarų, melagiais neišvadino, nes žino, jog teisininkas sugeba surašyti privataus kaltinimo skundą taip greitai, kaip spectarnybų melagis sugeba sukurpti naują baudžiamąją bylą nekaltam asmeniui. Kalbėdamas tą savo neparuoštą, spontanišką kalbą, prokuroras menkino liudytojų parodymus, advokatų darbą, tačiau ką nuveikė jis – nurodyti nesugebėjo. Kokie įrodymai pagrindžia jo kaltinamąjį aktą – tyla.

 Kodėl reikia griežtinti bausmes- nepagrįsta. Kas rodo, kad Mongolas ir Seneckis mirę – tik aklas tikėjimas, kad Daktaras „banditas“. Tai tikėjimas, kuris buvo ugdomas seminaruose, daugiausiai jau proamerikietiškos žvalgybos Lietuvoje. Nes buvusiose SSRS valstybėse „buvusius“ labai gerbia, rajone, kur gyvena „buvęs“, kuriasi ir komisarai, prokurorai, ir bendrauja su „;buvusiu“ kaipo su garbingu kaimynu. Pamenu vieno atsargos karininko pasakojimą, kai jis pamatęs, kaip jo šalies proamerikietiška žvalgyba vidury dienos sušaudė jo kaimyną, kuris buvo „vor v zakone“, kuriuos paskui iš agentų sugavo, tuos nužudė be sąžinės graužimo. „Jis buvo toks šaunus kaimynas, toks šaunus žmogus, o jie atėjo, penkiese, ir tiesiog sušaudė jo namus ir jį sušaudė, į galvą, į kojas, į krūtinę. Tai aš prisirišau du kuriuos pagavau prie fūros, ir sakau, dabar bėkite, kiek galite…“- pasakojo aukštas buvęs specialiųjų operacijų karininkas iš Moldavijos.

 Taigi, Lietuvoje didžiulis skirtumas: „atvarydavo“ penkiese šaudyti buvusio kalinio namų – tačiau niekas neapgindavo, niekas tų „drąsuolių“ nepasigaudavo, ir prie fūros nepririšdavo. Nes buvusios SSRS karininkų, likusių gyventi Lietuvoje, tarpe galimai nėra dorų buvusių specoperaciujų dalyvių, kurie nepasidavė į Amerikos įtaką, o išlaikė savo charakterį. Nes jeigu būtų, tokių dalykų, tokių bylų kaip šioji, nebūtų. Turbūt būtų „akis už akį“, „dantis už dantį“? Be to, jeigu kažkas ir buvo nužudytas, tai tikrai spectarnybų užsakymų, o ne Henriko Daktaro. Nebent mes kažko nežinome.

 Nebent JIE laiko H.Daktarą irgi kažkokios spectarnybos atstovu.

  O gal šita byla – tai „3-io departamento” “razborkės“?

 Bet kodėl vyrai negali išsiaiškinti kur prie šašlyko ir alaus bokalo: kaip ten buvo tame dešimtame dešimtmetyje, kas kieno rajoną nušvilpė, kad į kokį ginklų sandėlį kokių ginklų nepridavė. Juk meluoja mūsų buvęs KAD vadovas, jog nebuvo ginklų: juk ginklus tiekė būtent „buvusieji“, kuriuos paskui sušaudė spectarnybos, o nusikaltimų niekada neištyrė, neva, gaujų karai, nežinomi žudikai…

  Kodėl taip greitai sušaudė Dekanidzę – ar kad jo „gauja“ irgi tiekė ginklus nepriklausomybininkams – paprasčiau tariant – gal ir jis priklausė „trečiukams?“

  Kažkas tyliai ir pasakoja, jog senais laikais A.Paulauskas širdo, kodėl H.Daktaras nestojo į KGB, dėl to neva yra persekiojamas iki šių dienų. O aš ir mąstau: jeigu nestojo, gal negalėjo?  

 Gal priklausė…aukštesnei žvalgybai? GRU ar dar kokiai, tais laikais „trečiai?“ Pripažinkime: iškęsti žeminančias sąlygas, neteisingas bylas, šmeižtą, persekiojimą gali tik gerai treniruoti žmonės. Teismo salėje Abarius ir Daktaras atrodo kaip laisvi žmonės, o tie, sistemos „ciuciukai“, atrodo kaip kaliniai. Juos įkalinusios jų kėdės, jų sąžinės skendi tamsoje. O ir tie saugantys „labai pavojingus nusikaltėlius“ berniukai, neleidžiantys žmonai prisiliesti prie mylimo vyro – ką jie galvoja apie savo likimą? Ar jiems kada neatsitiks, jog ir jiems neleis prisiliesti prie žmonos, vaikų? Kodėl tie, kurie turi šiltas kėdės, visada galvoja, jog taip ir toliau visada bus? Juk liaudyje sakoma: tiurmos neišsižadėk niekada.

 Gerąja prasme šokiravo ir advokato Ašmio teismui pateiktas rašytinis įrodymas: prisiteisęs iš Dailiaus Dargio pinigų, Henrikas Daktaras, sumokėjęs teismo išlaidas nuo nepriteistos ieškinio dalies, visą likusią sumą – 2000 litų – paaukojo…Pagynės vaikų namams. Dailius Dargis viešai verkia, jog su juo niekas nebendrauja iš Daktarų šeimos, o aš žinau viena: Daktarai seniai rėmė senelius, nepasiturinčius, kuravo netoli Užliedžių esančius pagyvenusių žmonių namus. Kas lankėsi teisėjų jau mistika paskelbtoje kavinėje, tas turėjo pastebėti, jog ten maitinami nepasiturintys vilijampoliečiai, kurie garsiai ir nuoširdžiai dėkoja. Beje, dėl kavinės Z.Tuliševskis buvo baisiai piktas: kaltino ponios Jadvygos maistą, kad jis toks geras, kad atgaivino liudytojų atmintį, ir jie visi atvažiavo liudyti. Gerbiamas prokurore: tai jūsų buvo darbas apklausti liudytojus, surinkti įrodymus. Jūs klausiate, kur buvo tie liudytiojai visus tuos metus – o kur buvote jūs visus tuos metus, o gal nežinojote, jog ikiteisminis tyrimas turi būti grindžiamas įrodymais, o ne pasakomis, kuriomis niekas netiki, nebent jūs…

  Prokuroras turėtų ne keikti ponią Jadvygą, kurios kavinėje liudytojai prisiminė seniai buvusių įvykių detales, o dėkoti jai, kad teisiamojo motina dirba geriau už prokurorą, kuris iki apeliacinės instancijos nesugebėjo nei surasti, nei apklausti liudytojų: nes jam užteko kažkokių trijų anonimų, beje, nepasižyminčių kokia nors gera atmintimi arba nuovoka. Juk visi, prisiekę sakyti tik tiesą, apie tariamas Mongolo nužudymo aplinkybes paliudijo skirtingai. Tačiau vienas šiuos anonimus sieja: tai, jog jie tik girdėjo šį pasakojimą, kurį perpasakojo ikiteisminio tyrimo tyrėjams. Amerikos teisėja tokie pasakojimai vadinami „pletkais“, ir jais negali būti paremti nužudymų bylų kaltinimai.

 Tiesa, vienas anonimas jau miręs. Mirus anonimui, tapatybė turi būti atskleidžiama, nes anonimui nebegresia joks mirtinas pavojus: jis miręs. Šio momento teisėjai kažkaip nepastebėjo ir nesusigaudė – jog byloje turi būti aiškinamasi, koks čia anonimas. Garantuoju, jog to anonimo nei vardo, nei pavardės tiesiog nėra: tie trys anonimai tai yra trys skirtingi pasakojimai priklausomai nuo tyrimo versijos ir asmenų grupių, kurios būtų pasirinktos nuteisimui. Kaip pateko į bylą visos trys vienai kitai prieštaraujančios istorijos – lieka paslaptimi. Gal bylą „siuvo“ tarpusavyje neapsitarę? O gal tiek pūdė ir laikė prokuratūros lentynose, jog pamatė, kad artėja senatis – tai taip krovė viską į vieną vietą, reikšmingas vietas praplėšydami – Čiapo epizode trūksta net 1700 lapų – jog net netikrino: atrodo šita byla kaip kliedesys, ar neatrodo.

 Spauda, Dailius Dargis ir Kristupas Krivickas turėjo garantuoti, jog į viešumą nepraslys tai, kad byla sufabrikuota: juk tiek metų visuomenei plaunant smegenis, buvo pavykę įtikinti, kad teisiami asmenys be galo pavojingi ir izoliuotini, jog juos uždarius Lietuvos BVP pakils, o žmonės gyvens geriau. Susirūpinusiais veidais ir pasirėmę vien teisėsaugos versija per geriausią eterio laiką aiškindami, koks baisus banditas ir žmogžudys yra Henrikas Daktaras, K.Krivickas ir panašūs žurnalistai turėjo būti tas garantas, kuris prokurorui Z.Tuliševskiui garantuos medalį. Tiesa, nusišalindamas nuo pareigų, Darius Valys apdovanojo Z.Tuliševskį.  

 Tik kaip dabar atrodo prokuratūra, kai apdovanotasis per baigiamąsias kalbas kažką nerišliai kalba, o spaudoje ir netgi sisteminėje, praslydusi informacija, jog byla – gryna klastotė.  

Kristina Apanavičiūtė