Archive for the ‘Kristina Apanavičiūtė’ Category

10363470_842347595778276_7210866602944935706_o

Nuotr. “memas” iš facebook.com, kairėje – A.Mamontovas vaidiną Mildą Bartašiūnaitę ir giriasi kuriantis jai, “acto garintojai”, dainą, dešinėje – politinis pokštas. Konservatoriai užvakar pokštavo, stengdamiesi youtub.com užblokuoti referendumo reklaminį klipą, spaudami “nemėgti” ties vaizdo įrašu. Andrius Mamontovas pamiršo, jog pats yra rusų kilmės, ir be to, viešas asmuo – asmeninėje M.Bartašiūnaitės paskyroje pradėjo nenurodydamas adresato, grasinti teismais dėl “neteisėto atvaizdo panaudojimo” – nors yra viešas asmuo: net garsusis Henrikas Daktaras dėl to, kad yra viešas asmuo, neprisiteisė nė cento iš romanisto Dailiaus Dargio…Taigi, Andriau Mamontovai, ar tu kietesnis už Henriką?

Andrius Montovas Mildos Bartašiūnaitės facebook paskyroje šiandien pakomentavo:

Andrius Mamontovas ·” ar čia aš reklamuoju referendumą, kuriam nepritariu? ar žinote kad pagal istatymą žmogus turi teisę į savo atvaizdą ir laimėtų bylą dėl savo atvaizdo naudojimo ten, kur jis nenori būti naudojamas? išsisaugojau šį paveikslėlį ir kontaktus žmogaus jį patalpinusio. mano advokatė vėl turės darbo… “

Pažymėtina, jog Andriaus Mamontovo komentaras pasirodė ta pačią dieną kaip ir konservatorės Rasos Juknevičienės, kur ji iš viso drąsiai referendumo aktyvistus išvadino banditėliais, ir, http://visuomenedotcom.wordpress.com  jau gavo prašymą inicijuoti privataus kaltinimo bylą: po kreipimusi pasirašys užsienyje gyvenantys lietuviai.

Andrius Mamontovas dar visai neseniai, prieš kelias dienas, savo paskyroje tyčiojosi iš Mildos Bartašiūnaitės, ir aiškino, jog sukurs dainą apie acto garinimą. Susikūrė nuotaikingus marškinėlius su užrašu “chemtrailai užkniso juodai”, tačiau kažko labai nepatenkintas, jog ta pati Milda jai skirtą antireklamą panaudojo Referendumo dėl referendumo iniciatyvos iki 100 000 balsų, kad piliečiai patys, ne kaip kokioje carinėje Rusijoje, iš kurios kilę Mamontovo protėviai, galėtų Lietuvą valdyti, ir spręsti visiems svarbius klausimus.

Norėtųsi tad ir paklausti: konservatoriai savo antivalstybinei propagandai nerado nieko geriau kaip rusų kilmės Andrių Mamontovą, ir ukrainiečių kilmės komediantą Algį Greitai? Gerai dar, kad prieš pilietiškumą nesiblaško ir balso nekelia iškilus lenkų kilmės lietuvių roko žvaigždė Povilas, originaliai gimęs Pawellu…

Ką belieka atsakyti partizano Petkūno anūkei Mildai Bartašiūnaitei? Jog priešingai nei konsevatorių šešėliai, ją šiandien tikrai “rusai puola”: puola pats tikriausias pusrusis, kurio tėvas į Lietuvą buvo atsiųstas iš Archangelsko srities. Priklausė nepriklausė KGB, gal pats pusrusis galėtų papasakoti.

Savo atsiminimuose “Aš atsisuksiu atgal” (Tigris, 1993) jis giriasi, jog iš karinio dalinio, būdamas tarnyboje, galėjo į kino studiją išvažiuoti kada panorėjęs, nugirdydavo ir iš darbo išmesdavo, prieš tai “užstūkinęs”, aukštus karininkus, kaip kad karinio orkestro dirigentą majorą: su kuriuo iš vakaro gėrė degtinę, o ryte jau išsižadėjo. (p. 49-50). “Vienas atsitikimas buvo iš vis baisus…/…/O kadangi įsakymai armijoje yra vykdomi, ir nevykdyti viršininko įsakymų yra nusižengimas, tai mes ir išgėrėme trise du butelius (degtinės)…/…/O girtavimas armijoje baisiausiai baudžiamas. Mes su draugu pasitarėme, ką daryti, ir sugalvojome. Mus išsikvietė valdžia į tą patį štabą, tas pats viršininkas, kuris mane namo išleido, sako: “Na, kaip jūs čia, vyrai? Lyg ir kultūringi žmonės esate (jis toks gana žmoniškas buvo), mokotės, studentai, na, kaip čia taip?. O mes sakom: “O žinote mes tai nenorėjome, bet mums mūsų majoras įsakė:. Va čia ir prasidėjo: “Jis įsakė?!” “Taip, tai buvo įsakymas.” “Jūs laisvi, eikite namo, ilsėkitės”. …/…/Jam nuėmė nuo antpečių žvaigždutes ir jis iš majoro buvo pažemintas į kapitonus.”

Kas jis – ar garsus Lietuvos dainius, ar paprastas KGB “stukačiokas”, anksti gavęs sceną ir galimybę keliauti po užsienius?  Juk 1990 metais grįžus iš JAV reikėjo rašyti ataskaitą KGB… 

Dar viena ištrauka, kur Andrius Mamontovas gąsdina tą patį jau pažemintą kapitoną savo tėvu, galimai, karo mediku: 

“Jūs neužmirškite, mano tėvas pažįsta visus maršalus ir generolus, jis jiems papasakos tą istoriją, kaip jums nuėmė žvaigždutes, kaip jūs girdote kareivius, tai jums ne tai kad žvaigždutes nuims, jus apskritai išmes iš kariuomenės”. (p. 52).

Bravo Andriau! O mes visi manėme, jog viską pasiekei savo pastangomis ir begaliniu talentu: pasirodo, kelią skyneisi visus gąsindamas savo garsiu tėvu, beje, kuris buvo paprastas ir kuklus žmogus…

Taigi, o summa sumarum, prieš referendumą, pasirodo, pasisako Lietuvoje gyvenantys garsūs rusai!

Kas kitas?

Ir – Sąjūdžio laikų posakis: “Tik nereikia mūsų gąsdinti!”

Kristina Sulikienė  

http://visuomenedotcom.wordpress.com/2014/06/25/rusu-kilmes-andrius-mamontovas-grasina-partizano-petkuno-anukei-milda-bartasiunaitei-teismais/

 

 

1312105741jkal6444

Medininkų žudynių byloje įrodymai pradėjo lįsti kaip žibutės iš po sniego.

Nors youtube.com 2005 metais statytas režisieriaus Rimo Morkūno filmas apie Tomą Šerną „Ar pasaulis turi dvynį?“ į youtube.com patalpintas neseniai, 2013 m. spalio mėnesį, jis buvo peržiūrėtas vos 98 kartų.

Po publikacijos „Laisvame laikraštyje“ bei tinklaraštyje „Matrica Lietuvoje“ su šio filmo nuoroda, per kelias dienas jį pasižiūrėjo virš tūkstančio neabejingų žmonių. Šiame filme įdėtos iškarpos iš neva dingusių vaizdo kasečių, kurias sukūrė pirmąją naktį po įvykio T.Šerną saugojęs Jurijus Pivoriūnas, o vėliau – Artūro Antano Skučo vyrai ir moterys: ATAS (šifruojasi kaip „Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius“).

Youtube – aukso aruodas ieškantiems tiesos. Kitas filmas apie Tomą Šerną „Medininkai. Nebaigta byla“ patalpintas į youtube sistemą vos daugiau kaip prieš mėnesį – gegužės 11 dieną, ir peržiūrėtas vos 63 kartus.

Jame Tomas Šernas nurodo, jog pasienio postai buvo netikri, veikiau politiniai, jog jie tik mokėsi dirbti, tai buvo darbo valstybės institucijose treniruotė, sovietai reikalavo postus išardyti. Tai yra 1996 metų medžiaga, kurioje T.Šernas nemeluoja: nemanau, jog jis iš vis kada nors melavo. Jis gal tik tarpais nesakė tiesos, arba neatsiminė jos juk trauma labai baisi – galvos smegenų pažeidimas.

Epizode apie pasieniečio Gintaro Žagunio žūtį, naudojant 1991 metų kronikas, cituojama, jog kalti tie, kurie neatvyko pasiimti pareigūnų 22 valandą. Buvo įsakymas iki 22 valandos baigti darbą, vadinasi, pasieniečiams buvo nurodyta laikytis Lietuvos tarybinės komendatūros paskelbtos komendanto valandos, kuri buvo įvesta po sausio įvykių. Vadinasi, dėl Gintaro Žagunio mirties kalti lietuviai, kurie neatvažiavo jo pasiimti. Galimai dėl jų aplaidaus neveikimo įvyko tragedija. Skausmu, jog neįvertinama ši žūtis, filme dalijasi pasieniečio žmona, nurodydama, jog kažkodėl sausio 13 –osios žuvusieji laikomi didvyriais, o pasieniečiai, tarp jų ir Medininkų muitininkai – kažkodėl ne…

Šiame filme po Tomo Šerno sušaudymo epizodo, vėl naudojama 1991 08 01 Jurijaus Pivoriūno filmuota medžiaga, kurios kopiją jis tikino perdavęs Tomui Šernui. Vėlesni kadrai – ATAS medžiaga.

Kad vaizdinė medžiaga išlikusi ir egzistuoja – o A.A. Skučas teigia, jog potrauminiuose sapaliojimuose, klejonėse, šūkaliojimuose Tomas Šernas Kauno klinikose nuodugniai papasakojo užpuolimo detales – akivaizdu iš abiejų filmų: filme „Ar pasaulis turi dvynį“

informacija, jog naudota asmeninė Tomo Šerno medžiaga, juodu ant balto parašyta filmo pabaigoje.

Filme „Medininkai. Nebaigta byla“ naudojama ta pati Jurijaus Pivoriūno filmuota medžiaga.

Man pavyko prakalbinti Medininkų bylos prokurorą Rolandą Stankevičių. Žurnalistikniuose tyrimuose laikausi nuostatos, jog įmanoma bendradarbiauti, nors kiti žurnalistai neretai atsitveria nuo prokurorų aklina siena. (O dar kiti besąlygiškai perspaudina visus jų iš anksto paruoštus nurodymus, kaip traktuoti vieną ar kitą bylą. Jie taip pat neina į kontaktą, nes gauna iš anksto paruoštus tekstus tiesiai iš prokuratūros.)

Prokuroras R. Stankevičius atsakė į paklausimą apie pirmąjį filmą raštu. Nurodė, jog filmas „Ar pasaulis turi dvynį“ buvo pačių prokurorų iniciatyva surastas ir pateiktas pirmosios instancijos teismui, ir teismas tai vertino.

Apeliacinės instancijos teisme šis prokuroras į gynybos prašymą išreikalauti vaizdo medžiagą iš institucijų ir fizinių asmenų, atsakė, jog „netenkinti prašymo, neišreikalauti ir neprijungti, nes tai įrodymai, kurie gauti neprocesine tvarka“.

Tačiau jeigu advokatas Arūnas Marcinkevičius nurodė į A.A.Skučo knygą „Pėstininko užrašai“, kurios gal iš per didelio darbo krūvio dar nepaprašė prijungti prie bylos, kad būtų bylos dalimi, o nenurodė į filmą „Ar pasaulis turi dvynį?“ – kurį, kaip teigia pats prokuroras R.Stankevičius, prokurorai teikė teismui – taigi, jis gautas PROCESINE TVARKA – tai kodėl prokurorai priešinasi visų įrodymų surinkimui, ir išvestiniams reikalavimams, susijusiems su byloje sukaupta medžiaga?

Juk šiais dviem filmais Tomas Šernas tiesiog nori išrėkti, jog jis nori tiesos šioje byloje. Pats pateikti įrodymų į bylą nedrįsta. Nors juos turi.

Kodėl niekas Tomo Šerno gražiai nepaprašo pateikti tų vaizdajuosčių kopijas? Juk egzistuoja ne tik vaizdajuostės: akivaizdu, jog kopijas turi ir abiejų filmų režisieriai.

Byloje būtina atsakyti ir į tokį klausimą: liepos 30 dieną Medininkų postas buvo imitacinis ar tikras? Jeigu tik imitacinis, kodėl 22 valandą kaip ir tų metų gegužės 19 dieną, niekas iš Krašto apsaugos departamento, Vidaus reikalų ministerijos ar kitos tarnybos neatvažiavo surinkti darbą baigusių pareigūnų? Jeigu SSRS valdžia aiškiai savo išpuoliais prieš muitininkų vagonėlius ir Gintarą Žagunį pasakė, jog degins iš žudys, jeigu ras dirbančius netinkamu metu – kodėl šie nuolat apraudami pareigūnai, lygiai kaip ir Gintaras Žagūnis, nebuvo surinkti baigus jiems darbą? O jeigu pasienis buvo pradėjęs dirbti ne kaip imitacinis, bet kaip tikras postas – kas davė įsakymą dirbti ir nesilaikyti komendanto valandos? Jeigu Vidaus reikalų ministras, buvęs KGB kontržvalgybos skyriaus darbuotojas, Marijonas Misiukonis davė tokį įsakymą (dirbti per naktį, o

specialiam transportui nevažiuoti surinkti muitinės ir pasienio pareigūnų) – kodėl jis nebuvo teisiamas už pragaištingo įsakymo davimą? Tiesa, ir kieno gi sprendimu Medininkų postas buvo perduotas VRM – nors prieš tai priklausė Valstybės sienos apsaugai, kuri buvo pavaldi KAD, taigi, A.Butkevičiui? Kodėl šių pareigūnų niekas niekada nepatraukė atsakomybėn – tų, kurie priėmė tokius įsakymus, dėl kurių galimai ir žuvo žmonės?

Šiame filme, beje, 1991 metų kronikos atskleidžia, jog tie, kas užpuldinėjo muitininkų vagonėlius, naudojo dujas.

Medininkų byloje niekas niekada nekėlė klausimo, kodėl kai kurių muitininkų keliai sutraukti, ir rankos pritrauktos prie galvos? Kodėl vagonėlyje buvusi moteris, vėliau lauke stovi susiėmusi už galvos tarsi jai būtų prasidėję spazmai – tarsi gavusi dujų? Ir ar ne todėl Šernas liko gyvas, nes jį užpuolė lauke („Buvo pusė keturių ryto, nuo miško pusės pamačiau specialiu judesiu slenkantį žmogų“ – juk tai jis matė ne iš vagonėlio, o stovėdamas lauke?)– tai yra, jis negavo paralyžiuojančių dujų?

Tiesa – kodėl nesidomima, kieno tai specifinis braižas: prieš nužudant naudoti dujas ir kitas chemines medžiagas? Ar tikrai SSRS specialiųjų tarnybų?

Juk gegužės 2 dieną Odesoje proamerikietiški kovotojai už „Ukrainos laisvę“ profsąjungų rūmuose panaudojo chloroformą – ir lavonai atrodė lygiai taip pat, kaip ir kai kurie Medininkų poste nužudytųjų kūnai…Palyginkite patys. Medininkų nuotraukos atvirai prieinamos, be to, iškarpos iš tų įvykių yra tiek viename, tiek kitame filme.

Filmas „Medininkai. Nebaigta byla“:

 

http://www.youtube.com/watch?v=jpc3mhSmhTg

 Kas nematė filmo „Ar pasaulis turi dvynį“, rasite čia:

http://www.youtube.com/watch?v=A7YlV576nrc

1991 08 01 apklausos šv. Jokūbo ligoninėje santrauka, padaryta iš Jurijaus Pivoriūno filmuotos medžiagos:

T. -Tardytojas, A.-Apklausiamasis (Tomas Šernas), M.-Moteris, K- Kitas asmuo, (?)- Ne visai aišku; (Tyli, šnabžda)- Pastabos, pIaaiškinimai **************************************
Tardytojas: – Tomai, pasakyk, tai padarė kareiviai? Mirktelk, jeigu gali. Apklausiamasis. – Jo.

T. – Kareiviai padarė? A.–Jo.
T. – Jie buvo formoje? A.–Jo.

T. – Kiek jų buvo? Du? Vienas? Trys?
A. – Penki.
T. – Penki buvo. Kokioj formoj buvo? Karininkai ar jauni?
A. – jo….. –ais-s-s (?)
T. – Lietuviškai kalbėjo ar rusiškai?
A. – vi..as… (?)
Kitas asmuo. – Vienas ten….buvo.
T. – Lietuviškai kalbėjo, mirktelk jeigu gali. Lietuviškai? Lietuviškai? 

A. – Taip. 

T. – Šaudė visi ? Ar vienas šaudė?

A. – (Tyli).
T. – Vienas šaudė? Du šaudė? Trys?
A. – Trys (??)
T. – Iš automato šaudė? „Taip“- sakyk.
A. – (Tyli).
T. – Forma dėmėta buvo? Maskuojanti? Ar juoda?
A.–Na…na…dė.
T. – OMON-as buvo gal?
A. – Taip.
T. – OMON-as buvo?
A. – Aha.
T. – Nieko nepažinai iš jų?
A. – virššš….a-a-a (??)
T. – Kuris į tave šovė? Jaunas ar senas?
A. – Mk..ik… natovičius.(?)
T. – Makutinovičius?
A. – Makutinovičius (tyliai šnibžda).
T. – Ne?
K. – Jam negana čionai?
Moteris – Prašau?
K. – Gal duot vaistų kokių nors?
T. – Gal jam duot pasiilsėti?
P. – Gal palauksim minutėlę.
T. – Nu.
A.–Oi…
M. – Gerklė skauda turbūt? Gerklę skauda taip?
A. – Taip.
K. – Kad ten gyvena…(??).
M. – … šiandien iš naujo.
T. – Hmm.
M. – Ar pameni kas buvo? Ar tu žinai, kad tu ligoninėje guli?
A. – Žinau.
M. – Ir kad tau galva sužalota, žinai?
A. – Žinau.
M. – O kas galvą sužalojo? Ką?
A. – Žinau.
M.–Okas?
A. – A-has… buvo. (?)
M. – Duosiu dar vieną gurkšniuką gerai vandens. Nu, dar atsigerk vieną. A. – Oi .. kaip gera. (tyliai šnabžda)
T. – Jauni jie buvo? Ar seni? Jauni buvo ar seni jie?
A. – Na ….tas… žinot .. (???)
M. – O gal dar draugus.. draugus.
T. – Su mašina jie buvo atvažiavę?
A.–Ne.
T. – Su motociklu?
A. – (tyli)
T. – Nežinai. Lietuviai buvo jie ar ne? Lietuviai buvo?
A. – Nijasno (tyliai)…. ai, bišk… (???)
T. – Nekalbėjo jie?
A. – m-m (numykia) (??).
T. – Šaudyt iš karto pradėjo?
A. – Uhumm.
M. – O iš ko šaudė? Iš pistoleto ar iš automato?
A. – Iš… iš..
M.–Ką?

A. – Visos.
M. – Iš visko.
K. – Iš visko.
M. – Taip.
T. – Jie jus paguldė? Nieks iš jūsų nesipriešino?
A.–Ne.
M. – „Ne“- aiškiai pasakė.
K. – Paklausk su kokia uniforma…
T. – Kokia forma buvo? Demė.., tokia maskuojanti?
A. – Žinau…(?).
T. – Ar juoda? Treningais gal buvo?
A. – Aps…(??).
K. – Nesijaudink, nesijaudink, nesijaudink. Ramiai. Nesijaudink. Duokit jam biškį atsigerti. K. – Gerai, gal duokim pailsėti jam nebe
T. – Ai, aš pats nuvargau, nes žinot įtampa tokia…
K. – Tomai, Tomai, pažiūrėk į mus.
A. – Taip.
T. – Dar kartą norėjom paklausti tave. Kareiviai buvo?
A. – Taip (?-tyliai)
T. – Pagal amžių. Vyresni už tave buvo?
A. – (Tyli).
T. – Juodoj formoj buvo?
A. – Nevažna.
T. – Maskuojančioj formoj buvo?
A. – Ai. Neatsimenu.
M. – Neatsimeni.
T. – Neatsimena.
K. – Dar kartą paklauskit.
M. – O kiek žmonių buvo ar tu atsimeni? Kiek buvo žmonių? Daug ar keli?
A. – (Tyli).
M. – Neatsimeni irgi ? Ar daug jų buvo?
A. – (Tyli)
K.- Prastai (???) Tomai….
T. – O čia teisme…. 

 

Kristina Apanavičiūtė

D.Dargio-knygos-pristatymas-12-
Prajuokino kelios žinutės balsas.lt svetainėje: didysis romanistas, neva pats tikriausias Henriko Daktaro istorijos žinovas Dailius Dargis atsako į skaitytojų klausimus. Į visus pateiktus klausimus apie Henriką Daktarą ir jo šeimą atsako „nežinau, klauskite jų pačių“. Dar portale po nuotraukomis kone verkiama, jog po Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio H.Daktaras labai pasikeitė, nebebendrauja su žurnalistais…

  Visi nori karjeros, pinigų šioje istorijoje, bet niekas nenori prisiimti atsakomybės. Po posėdžio, kuris vyko šių metų birželio 5 dieną, teisiamojo žmona Ramutė Daktarienė nusistebėjo: „Henrikas ir sako po baigiamosios prokuroro Tuliševskio kalbos: „Na ir „bezpriedielą“ čia pavarėte, prokurore…“, o jis atsako: „Toks mano darbas!”

 “Bezpriedielas”: štai kaip geriausiai vadinti šią Dailiaus Dargio ir kitų teisėsaugos „amsių“ išpopuliarintą „amžiaus bylą“ – kurioje nėra įrodymų. Lavonai, nors žmonės esą žuvę, nerasti, kaip buvo vykdomi nusikaltimai, kokiais telepatiniais metodais H.Daktaras juos užsakė iš Lukiškių rūsio – nesiaiškinama. Tiesa, prokuroras Z.Tuliševskis, matosi, retkarčiais gali elgtis kaip pavyzdingas mokinys: pasidarė namie kai kuriuos namų darbus.

  Baigiamojoje kalboje sugalvojo neįtikėtiną naujovę: nebūtina užsakinėti nusikaltimo, jeigu esi gaujos lyderis: užtenka juo būti, ir atsakai už visus nusikaltimus, kuriuos tik atliko tavo gauja, net jeigu nieko nežinai apie atliekamus ir planuojamus nusikaltimus. Bingo! Prokuratūra ir jos „dievai“ išsidavė, kaip jie dirba: vadinasi, bet kokį agentą infiltravus į „gaują“ ir pašaudžius su Daktaro vardu lūpose, neatsako tas agentas baudžiamąja tvarka, nes atsako rūsyje sėdintis „Henytė“?

 Ši trečia versija Čiapo nužudymo byloje, pateikta pačiame bylos nagrinėjimo pabaigoje kaip skęstančiojo griebiamas šiaudas, stebina: juk prokuratūra aiškino, jog Henrikas Daktaras skambino iš rūsio, ir davė nurodymą nužudyti Čiapą, o liudytojas aiškino, jog jam skambinėjo iš to Lukiškių rūsio po penkis kartus į dieną. Šie „įrodymai“ buvo pagrindiniai bylos ramsčiai pirmosios instancijos teisme. Beje, prokuroras Z.Tuliševskis negali pripažinti kapituliacijos galimai suklastotoje byloje, o turėtų: uoliai dirbanti advokatė Ingrida Botyrienė surado Marijampolėje 1996 metais – Čiapo nužudymo, ir Daktaro įkalinimo Lukiškėse, laikotarpiu, veikusio automobilių komiso savininką, kuris ir žodžiu, ir raštu, pateikdamas griežtos atskaitomybės buhalterijos duomenis, įrodė, jog jokia žalia mašina 1996 metų vasario – kovo mėnesiais jo komise nepirkta.

 Teisėjai Garnelienei tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus! Ji nenorėjo pasiduoti – juk byla „banditų“, viskas čia neva aišku, kaip čia dabar – nebuvo pirktas nusikaltimo įrankis? „Tai gal buvo galima nelegaliai tais laikais nusipirkti mašiną?“ – iš paskutiniųjų žlungančią prokuroro Z.Tuliševskio bylą dar bandė gelbėti ji. „Ne, gerbiama teisėja, tais laikais mašinos pirkimo – pardavimo blankas buvo registruotas VMI. Negalėjai nusipirkti nelegaliai. O ir mano komise tokių nelegalų darbuotojų, siūlančių kam nors pirkti be dokumentų, nebuvo.“,- atsakė liudytojas. Priminsiu, jog byloje yra nufilmuoti į krūtines besimušančių liudytojų parodymai. Jie savo motina, garbe ir Tėvyne prisiekia, jog štai, šiame pastate, konkrečiai šiame – kurio savininkas atvykęs paliudijo, jog tokio sandorio jo komise atlikta nebuvo – buvo perkamas žalias automobilis. Čiapo eipozas byloje sugriautas. Nėra nusikaltimo priemonių – nėra ir nusikaltimo planavimo aplinkybių, nėra ir automobilio, kuris figūruoja byloje. Jo arba nebuvo, arba jis įsigytas visai kitur.

   „Amžiaus byla“ pasirodė tesanti sugertuko lygio klastotė.

    Prokuroras Z.Tuliševskis dar baigiamojoje kalboje bando taisyti padėtį – tiesa, jo kalba „amžiaus byloje“- apgailėtino atsainumo į savo darbą įrodymas. Matosi, jog žmogus nemyli ir negerbia savo darbo. Jungtinėse Amerikos valstijose baigiamųjų kalbų žanras yra kone meno rūšis, studentai kolegijose mokomi baigiamųjų kalbų struktūros, kalbos išraiškingumo, įtikinėjimo meno.

  Tiesa, JAV nužudymo bylose spendžia prisiekusiųjų teismas. Ar jis patikėtų tokia monotoniška, įžeidžia ir galimai šmeižikiška prokuroro kalba? Niekada gyvenime – JAV Daktaras ir Abarius automatiškai dėl įrodymų nebuvimo būtų pripažinti nekaltais! Prokuroro kalboje teskambėjo kaltinimai gynybai. Gynėjai buvo išvadinti melagiais, liudytojai – taip pat. Liudytojai, kurių tarpe buvo ir teisiamojo Henriko Daktaro svainė – išvadinti „nusikalstamo pasaulio atstovais“. Mažiausiai viena privataus kaltinimo tvarka byla prieš prokurorą Z.Tuliševskį turėtų būti, nes paprasta mėsos pardavėja dirbusi Henriko Daktaro svainė ne tik kad melage išvadinta, bet dar ir nusikaltėle. Prokuroras niekaip negalėjo išsižadėtio galimai savo vieno fantastinio tikėjimo – kad Mongolas yra žuvęs, dėl to tyčiojosi, ir klausė – kas žudo gimines per Kalėdas? Taip, prokurore, aš ir klausiau savo ankstesniuose straipsniuose: kas gi žudo gimines per Kalėdas? Kas vykdydavo specoperacijas per Kalėdas? KGB. Taigi, ir šios bylos užsakovas ir „avtor scenarija“ – ne kas kita, o jau sušiuolaikėjusi mūsų „spectarnyba“, kurios ausys kyšo būtent per 1993 metų Kalėdas. Neva Henrikas Daktaras žudė Mongolą: tačiau per Kalėdas visi normalūs žmonės būna su šeima, o nenormalūs – dirba. Stebina ir liudytojų, kurių liudijimais paremtas kaltinimas apie Mongolo žudymą, „patikimumas“. Tai yra trys galimai pačių operatyvininkų, arba spectarnybininkų užrašyti pasakojimai. Netikiu versija apie jokius užšifruotus, slaptus liudytojus. Visi trys liudijimai yra galimai kliedesiai, ir visi trys skiriasi veikėjų skaičiumi ir sudėtimi. Z.Tuliševskis nenusiminė, ir pasakė, jog liudijimai tikri, geri, tik reikia atkreipti dėmesį, jog Guzas negalėjo atvykti pas Mongolą, nes buvo Paryžiuje. O liudytojai gi liudija „tikrai žinau, tai buvo Kalėdos, man pasakojo žmogus, kuris tiesiogiai dalyvavo žudynėse, ir dar pasakojo vienas iš gaujos, kad atvyko…“ ir išvardijami pirmame liudijime keturi asmenys, antrame – penki, o trečiame – šeši asmenys.

  Niekur nėra minimas Žilinskas, kuris Klaipėdos apygardos teisme tapo pagrindiniu Mongolo žūties liudytoju…Kad ir jis esą buvo kai buvo žudomas Mongolas. Tokie niekiniai ir idiotiški liudijimai, kai liudytojai yra „numeris 109” ir kitokie “numeriai” rodo ir teisėsaugos galimai neįgalumą ir išsigimimą. Pasakykite, ar tokią bylą galima rodyti teisės magistro studijų studentams Vytauto Didžiojo universitete? Ne, nes jie paklaus, koks idiotas bandė surašyti visa tai.  

 Kokia atsakomybė sėdint Lukiškių kalėjimo rūsyje – vien dėl to, kad prokuroras mano, jog tu gaujos vadas?

  O kaip gi kita byla, kurios sprendimai jau įsiteisėję: jog gauja susikūrė 1991 aisiais? Ar Henrikas Daktaras buvo spėjęs sugrįžti iš Sibiro, iš galima sakyti, tremties, kai kūrėsi „jo“ gauja“? Gal Daktaro gauja yra tik teisėsaugos fantazija: juk kaip gali gauja kurtis ir 1991 metais, ir 1993 metais – jau esą paties Daktaro, o KGB pažymomis remiantis, ta „gauja“ tam tikra prasme egzistuoja jau 1985 metais? Bet ne kaip nusikalstama grupuotė, o kaip bendraujanti su teisėsauga: taigi, nesislapstanti, neturinti nelegalių ginklų, padedanti KGB darbuotojams surasti jų pradingusią brangią įrangą! Iš kur atsiranda ta versija, tos pasakos apie keliasdešimt kilogramų trotilo – jeigu trotilas „veisiasi“ tik kariuomenės sandėliuose? Koks čia vadovavimas iš kalėjimo gaujai – tikrai ar tariamai?

  Tokius dalykus reikia įrodyti, o ne emocingai, apkaltinus gynėjus melu ir manipuliaciojomis – tarsi prokuroras tikėjosi, kad gynėjai Kristupas Ašmys, Anatolijus Novikovas ir užsienyje – Stanislovas Tomas – dirbs jam? Matyt, taip yra įprasta? Kad advokatai dirbtų pagal teisėsaugos versiją? Kaip kad dirba spauda, su kuria, verkia balsas.lt , esą Henrikas Daktaras nesišneka? O su kuo ten šnekėtis? Su Kristupu Krivicku, kuris kaip ir Dailius Dargis, svajoja, pasirėmęs vien teisėsaugos paistalais, užsidirbti iš knygos, o kad atrodytų, jog kalbino kitą pusę, gaudo po visą teismą, po visus koridorius jo „berniukai“ R.Daktarienę? Tai su kuo čia kalbėtis? Eiti į netiesioginio eterio laidą, kad būtų pakalbintas A.Paulauskas, A.Sadeckas, ir pats šiuo metu teisiamas V.Račkauskas, o H. Daktaro šeima vėl pavaizduojama kaip „prisigrobę mafiozai“?

 Buvau toje spaudos vadinamoje „Daktarų pilyje“. Nieko ten ypatingo. Mano teta architektė, kai buvo Lietuvoje gigantomanijos priepuolis, dvigubai didesnę „Santą Barbarą“ pasistatė Vilniuje. Buvo tokie laikai, kai buvo „poperestrojkinis“ laikotarpis, ir visi rentėsi namus sau, vaikams ir anūkams, visi galvojo, jog gyvens visi kartu.

 Ne išimtis ir „Daktarų pilis“- tiesiog vienas namas buvo išdvigubintas, ir viskas. Tokias pasakas ir istorijas sukuria spauda – o ypač teisėsauga: neva tas namo išdidinimass, tai jau nusikalstamo pasaulio pinigai. Konfiskuodami Ramutės Daktarienės namą, parodė, jog tiki, kad ir ši Kauno ponia yra „nusikalstamas pasaulis“. Be abejo, tuo net neabejojama! O kiek bylų prieš šeimą kurpė tada dar ikiteisminio tyrimo funkcijaas turėjęs saugumas? Vienas teisėjas sūnų paleido iš suėmimo, neradęs suėmimo pagrindo teisėstumo, saugumas prisistato, vėl į tardymą, vėl į suėmimą! Kodėl saugumas, kodėl ne policija?

 Matyt, todėl, kad yra klausimų, į kuriuos joks Krivickas, nei Dargis neatsakinės.

  „Karštas komentaras“ 12-jame numeryje perspausdino išslaptintą KGB pažymą, susijusią su Medininkų įvykiais. Ir ten agentas „Valius“ mini „3-ią KAM departamentą“, „kuris sudarytas, iš tų, kur „griežtai“ gaudavo, jie geriau parengti už Arą“. Kad egzistuoja slaptas smogikų skyrius, kuris neturi pavadinimo ir valstybinio priskyrimo – bet maudosi prabangoje, ir neatsako baudžiamąja tvarka, kalbos sklando jau seniai.

   Ne kartą ir ne du kiek aktyvesniam žmogui yra gyvenime sutikti ne tai kad banditus, ne tai kad pareigūnus. Tokie tarpiniai variantai: labai savimi pasitikintys, apsimetantys banditais, bandantys pavaizduoti jų stilių, bet kažkas juose yra netikto. Tokie žmonės ir buvo infiltruojami į gaujas, jų vardu darant nusikaltimus, o vėliau štai iki gyvos galvos sodinant niekuo dėtus žmonės. Kodėl niekuo dėtus? Todėl, kad elementariai, Henrikas Daktaras neliepė žudyti savo geriausio draugo Čiapo, beje, tarybiniais metais – specialiosios tarnybos bendradarbio. Jis kaip tik pasikliovė juo, rašė jam laišką, kad gal padėsi man, mane vėl laiko kalėjime, ištrauk mane iš čia. O Čiapo priešmirtiniuose laiškuose skirtuose teisėsaugai – ką įtarti, jeigu jį nužudys – nėra jo draugo H.Daktaro pavardės.

 Kodėl būtent šių laiškų ir neatnešė į teismą Z.Tuliševskis? Ne jie įrodo H.Daktaro nekaltumą, ir tai, jog Čiapą buvo suplanuoti nužudyti – nes žmogus rašė, ką įtarti jam žuvus. Todėl prieš tą suplanuotą nužudymą Daktaras „patraukiamas“, kad nesutrukdytų įvykdyti operacijos, prisidengiant „prevencišku sulaikymu“ – o ne kad Daktaras vežamas į Lukiškes, kad jis ten lengviau galėtų paplanuoti Čiapo nužudymą. Jeigu tikrai Lukiškės suteikė tokias geras sąlygas planuoti nusikaltimus, tuomet Lukiškių darbuotojai ir tie prokurorai, kurių sprendimu buvo atvežtas Daktaras, turėtų stoti prieš teismą kaip nusikaltimo bendrininkai, o remiantis Z.Tuliševskio logika – kaip „nusikalstamo daktarų susivienijimo“ nariai ir dalyviai! Ar jums neatrodo, jog tokiu darbu prokuroras Z.Tuliševskis nusižengė Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsniui, kur aiškiai pasakyta: „ir niekas nekaltas neturi būti nuteistas“.

 Prokuroras Z.Tuliševskis baigiamojoje kalboje dar kartą piktinosi, jog buvo apkaltintas, kad dirba komunistiniais metodais. O kokie tie jūsų metodai, prokurore? Ar tai yra demokratiškos šalies metodai – tiek įtikėti kaltinamųjų kaltumu, kad nematyti akivaizdžių galimai bylos suklastojimo įrodymų? Ir jeigu bylą galimai suklastojo ne pats prokuroras, kodėl jis prisiima atsakomybę? Nes bijo? Bijo ko – „3-iukų“ – smogikų ilgais lietpalčiais, šaudančiais vidury dienos Kauno miesto centre? Taip, tie su lietpalčiais baisūs, baisiausia, jog jie apsimeta niekuo dėtais, gyvena tarp mūsų, per Europos krepšinio rungtynes žiūri šalia sporto programą, draugauja su tikromis gražiomis moterimis, kurios net neįtaria, jog šalia jų – treniruoti robotai, Afganistano, Kaukazo, Rumunijos ir kitų specoperacijų dalyviai, pakloję ne vieną šimtą žmonių, be sąžinės graužaties, nes „kalta valstybė, kuri mus ten siuntė“. Jie buvo apmokomi nekęsti „banditų“. Apie Henriką Daktarą jie kalba su baisia neapykanta. Kodėl jis turi sėdėti be kaltės įrodymų? – klausiau vieno, o jis su baisia neapykanta pasakė: „todėl, kad jis banditas“. Taigi, kaltės įrodymas – nes esi banditas. Šis žodis yra toks baisus teisėsaugos pasaulyje, jog Laimutė Kedienė, ištarusi šį kodinį žodį, kuris skirtas tiems, kurie neverti vaikščioti šia žeme, iš karto gavo baudžiamąją bylą ir nuosprendį. Nes teisėsaugos pasaulyje tai yra paskutinės, žudytinos, kategorijos asmenys.    

 Kas apšaudė Henriko Daktaro namus? Aišku, kad „3-iukai”…Kas turi tiek įžūlumo ir sąžinės bukumo apšaudyti pilną vaikų namą? Tik spectarnybų žudikai, nepriklausomoje Lietuvoje įvesti į „trečią“ – nežinomą –struktūrą. Ar ne „tretieji“ pagamino visą krūvą „ožių“, kurie liudydami šioje byloje ir tikrai būdami tikrais žudikais, negavo nei vienų metų kalėjime, o buvo atleisti nuo atsakomybės?

  Paliudykit prieš Daktarą, pasakykite, kad jūs jo gaujos narys – ir atleisime nuo atsakomybės, – kalbėjo jie, bet tikrai ne prokuroras, kuris bando vaizduoti, jog vienas suklijavo ir „ištyrė“ bylą?

  Prokurore, kur Mongolo lavonas?

 Kokiu įrankiu jis užmuštas?

Kiek sužalojimų kūne, kokia mirties priežastis?

Koks ekspertas ištyrė ir nustatė jo mirties priežastį?

Prokurore, o koks gi motyvas to nužudymo?

 Liudytojai „liudija“ motyvus – tiksliau, galimai spectarnybos agentai aiškina, kaip jie kurpia bylą, ką jie mano apie motyvus – bet motyvo nebuvo, Mongolas buvo pamokytas, padaužytas preventyviai broliškai už įvykius Viluloje, ir tiek žinių. Kad Mongolas nenužudytas ir jį žudyti nebuvo jokio motyvo – patvirtinto šaunūs Kauno komisarai, apie kurių liudijimus prokuroras neištarė nė žodžio. Gavęs kaip neišmokęs pamokos mokinys pylos nuo komisaro Tepelio, „ar mes čia visi baigę teisę, ar aš tik vienas: nėra lavono, nėra ir bylos!” – prokuroras nesiryžo menkinti komisarų, melagiais neišvadino, nes žino, jog teisininkas sugeba surašyti privataus kaltinimo skundą taip greitai, kaip spectarnybų melagis sugeba sukurpti naują baudžiamąją bylą nekaltam asmeniui. Kalbėdamas tą savo neparuoštą, spontanišką kalbą, prokuroras menkino liudytojų parodymus, advokatų darbą, tačiau ką nuveikė jis – nurodyti nesugebėjo. Kokie įrodymai pagrindžia jo kaltinamąjį aktą – tyla.

 Kodėl reikia griežtinti bausmes- nepagrįsta. Kas rodo, kad Mongolas ir Seneckis mirę – tik aklas tikėjimas, kad Daktaras „banditas“. Tai tikėjimas, kuris buvo ugdomas seminaruose, daugiausiai jau proamerikietiškos žvalgybos Lietuvoje. Nes buvusiose SSRS valstybėse „buvusius“ labai gerbia, rajone, kur gyvena „buvęs“, kuriasi ir komisarai, prokurorai, ir bendrauja su „;buvusiu“ kaipo su garbingu kaimynu. Pamenu vieno atsargos karininko pasakojimą, kai jis pamatęs, kaip jo šalies proamerikietiška žvalgyba vidury dienos sušaudė jo kaimyną, kuris buvo „vor v zakone“, kuriuos paskui iš agentų sugavo, tuos nužudė be sąžinės graužimo. „Jis buvo toks šaunus kaimynas, toks šaunus žmogus, o jie atėjo, penkiese, ir tiesiog sušaudė jo namus ir jį sušaudė, į galvą, į kojas, į krūtinę. Tai aš prisirišau du kuriuos pagavau prie fūros, ir sakau, dabar bėkite, kiek galite…“- pasakojo aukštas buvęs specialiųjų operacijų karininkas iš Moldavijos.

 Taigi, Lietuvoje didžiulis skirtumas: „atvarydavo“ penkiese šaudyti buvusio kalinio namų – tačiau niekas neapgindavo, niekas tų „drąsuolių“ nepasigaudavo, ir prie fūros nepririšdavo. Nes buvusios SSRS karininkų, likusių gyventi Lietuvoje, tarpe galimai nėra dorų buvusių specoperaciujų dalyvių, kurie nepasidavė į Amerikos įtaką, o išlaikė savo charakterį. Nes jeigu būtų, tokių dalykų, tokių bylų kaip šioji, nebūtų. Turbūt būtų „akis už akį“, „dantis už dantį“? Be to, jeigu kažkas ir buvo nužudytas, tai tikrai spectarnybų užsakymų, o ne Henriko Daktaro. Nebent mes kažko nežinome.

 Nebent JIE laiko H.Daktarą irgi kažkokios spectarnybos atstovu.

  O gal šita byla – tai „3-io departamento” “razborkės“?

 Bet kodėl vyrai negali išsiaiškinti kur prie šašlyko ir alaus bokalo: kaip ten buvo tame dešimtame dešimtmetyje, kas kieno rajoną nušvilpė, kad į kokį ginklų sandėlį kokių ginklų nepridavė. Juk meluoja mūsų buvęs KAD vadovas, jog nebuvo ginklų: juk ginklus tiekė būtent „buvusieji“, kuriuos paskui sušaudė spectarnybos, o nusikaltimų niekada neištyrė, neva, gaujų karai, nežinomi žudikai…

  Kodėl taip greitai sušaudė Dekanidzę – ar kad jo „gauja“ irgi tiekė ginklus nepriklausomybininkams – paprasčiau tariant – gal ir jis priklausė „trečiukams?“

  Kažkas tyliai ir pasakoja, jog senais laikais A.Paulauskas širdo, kodėl H.Daktaras nestojo į KGB, dėl to neva yra persekiojamas iki šių dienų. O aš ir mąstau: jeigu nestojo, gal negalėjo?  

 Gal priklausė…aukštesnei žvalgybai? GRU ar dar kokiai, tais laikais „trečiai?“ Pripažinkime: iškęsti žeminančias sąlygas, neteisingas bylas, šmeižtą, persekiojimą gali tik gerai treniruoti žmonės. Teismo salėje Abarius ir Daktaras atrodo kaip laisvi žmonės, o tie, sistemos „ciuciukai“, atrodo kaip kaliniai. Juos įkalinusios jų kėdės, jų sąžinės skendi tamsoje. O ir tie saugantys „labai pavojingus nusikaltėlius“ berniukai, neleidžiantys žmonai prisiliesti prie mylimo vyro – ką jie galvoja apie savo likimą? Ar jiems kada neatsitiks, jog ir jiems neleis prisiliesti prie žmonos, vaikų? Kodėl tie, kurie turi šiltas kėdės, visada galvoja, jog taip ir toliau visada bus? Juk liaudyje sakoma: tiurmos neišsižadėk niekada.

 Gerąja prasme šokiravo ir advokato Ašmio teismui pateiktas rašytinis įrodymas: prisiteisęs iš Dailiaus Dargio pinigų, Henrikas Daktaras, sumokėjęs teismo išlaidas nuo nepriteistos ieškinio dalies, visą likusią sumą – 2000 litų – paaukojo…Pagynės vaikų namams. Dailius Dargis viešai verkia, jog su juo niekas nebendrauja iš Daktarų šeimos, o aš žinau viena: Daktarai seniai rėmė senelius, nepasiturinčius, kuravo netoli Užliedžių esančius pagyvenusių žmonių namus. Kas lankėsi teisėjų jau mistika paskelbtoje kavinėje, tas turėjo pastebėti, jog ten maitinami nepasiturintys vilijampoliečiai, kurie garsiai ir nuoširdžiai dėkoja. Beje, dėl kavinės Z.Tuliševskis buvo baisiai piktas: kaltino ponios Jadvygos maistą, kad jis toks geras, kad atgaivino liudytojų atmintį, ir jie visi atvažiavo liudyti. Gerbiamas prokurore: tai jūsų buvo darbas apklausti liudytojus, surinkti įrodymus. Jūs klausiate, kur buvo tie liudytiojai visus tuos metus – o kur buvote jūs visus tuos metus, o gal nežinojote, jog ikiteisminis tyrimas turi būti grindžiamas įrodymais, o ne pasakomis, kuriomis niekas netiki, nebent jūs…

  Prokuroras turėtų ne keikti ponią Jadvygą, kurios kavinėje liudytojai prisiminė seniai buvusių įvykių detales, o dėkoti jai, kad teisiamojo motina dirba geriau už prokurorą, kuris iki apeliacinės instancijos nesugebėjo nei surasti, nei apklausti liudytojų: nes jam užteko kažkokių trijų anonimų, beje, nepasižyminčių kokia nors gera atmintimi arba nuovoka. Juk visi, prisiekę sakyti tik tiesą, apie tariamas Mongolo nužudymo aplinkybes paliudijo skirtingai. Tačiau vienas šiuos anonimus sieja: tai, jog jie tik girdėjo šį pasakojimą, kurį perpasakojo ikiteisminio tyrimo tyrėjams. Amerikos teisėja tokie pasakojimai vadinami „pletkais“, ir jais negali būti paremti nužudymų bylų kaltinimai.

 Tiesa, vienas anonimas jau miręs. Mirus anonimui, tapatybė turi būti atskleidžiama, nes anonimui nebegresia joks mirtinas pavojus: jis miręs. Šio momento teisėjai kažkaip nepastebėjo ir nesusigaudė – jog byloje turi būti aiškinamasi, koks čia anonimas. Garantuoju, jog to anonimo nei vardo, nei pavardės tiesiog nėra: tie trys anonimai tai yra trys skirtingi pasakojimai priklausomai nuo tyrimo versijos ir asmenų grupių, kurios būtų pasirinktos nuteisimui. Kaip pateko į bylą visos trys vienai kitai prieštaraujančios istorijos – lieka paslaptimi. Gal bylą „siuvo“ tarpusavyje neapsitarę? O gal tiek pūdė ir laikė prokuratūros lentynose, jog pamatė, kad artėja senatis – tai taip krovė viską į vieną vietą, reikšmingas vietas praplėšydami – Čiapo epizode trūksta net 1700 lapų – jog net netikrino: atrodo šita byla kaip kliedesys, ar neatrodo.

 Spauda, Dailius Dargis ir Kristupas Krivickas turėjo garantuoti, jog į viešumą nepraslys tai, kad byla sufabrikuota: juk tiek metų visuomenei plaunant smegenis, buvo pavykę įtikinti, kad teisiami asmenys be galo pavojingi ir izoliuotini, jog juos uždarius Lietuvos BVP pakils, o žmonės gyvens geriau. Susirūpinusiais veidais ir pasirėmę vien teisėsaugos versija per geriausią eterio laiką aiškindami, koks baisus banditas ir žmogžudys yra Henrikas Daktaras, K.Krivickas ir panašūs žurnalistai turėjo būti tas garantas, kuris prokurorui Z.Tuliševskiui garantuos medalį. Tiesa, nusišalindamas nuo pareigų, Darius Valys apdovanojo Z.Tuliševskį.  

 Tik kaip dabar atrodo prokuratūra, kai apdovanotasis per baigiamąsias kalbas kažką nerišliai kalba, o spaudoje ir netgi sisteminėje, praslydusi informacija, jog byla – gryna klastotė.  

Kristina Apanavičiūtė 

10483811_10152168644978388_4618850386257975337_o

Ukrainoje tapo įprasta bombarduoti taikius gyventojus Donecke, deginti neaiškiomis cheminėmis medžiagomis juos Odesoje, ir be sąžinės graužimo sakyti, jog vyksta kova su terorizmu. Labai skambūs terminai, tačiau labai gerai pateisinantys užsienio samdinių kraujo ir pinigų troškimą.

 Ne veltui Valstybės saugumo departamentas praėjusią savaitę pranešė, jog lietuviams dalyvauti atskilusių respublikų pusėje negalima, tai pažeidžia Lietuvos nacionalinį saugumą. Pasakė ir šventa – gal Lietuva kokią savo šachtą ten turi, kas žino. Atkreipiau dėmesį, jog VSD neuždraudė kariauti…Ukrainos pusėje.

 Ukraina nėra NATO šalis ir ten vykstantys įvykiai mūsų kaip trečiosios šalies niekaip neliečia. Be to, į vidinius šalių konfliktus kištis taip pat neturime teisės – nei kaip valstybė, nei kaip atskiri piliečiai. Tačiau VSD žinojo, ką sako. Kai buvo numuštas lėktuvas IL-76 prie Luhansko, jis sudegė visas, lavonus išsivežė „nacionalinė gvardija“ – kad netyčia nepaaiškėtų baisi tiesa. O kokia ta tiesa?

  Buvo paviešinta nuotrauka, kur šeši juodai vilkintys ir iki dantų ginkluoti smogikai fotografuojasi prieš skrydį. Dviejų smogikų labai lietuviški veidai, vieno – dar lietuviškesnė rusva barzda. Vienas iš baltiškų genų jaunuolių saliutuoja „Heil Hitler“ – ką neretai pamatysi Lietuvoje „patriotiškuose“ koncertuose. Pamačiau tą nuotrauką, na, gal pasitaikė keletas lietuvių, pagalvojau, juk už pinigus kiti ir tėvą motiną… Vėliau „priešiška“ rusiška spauda pranešė, jog lėktuve skrido 56 „specnaz“ grupė, kurioje buvo ir lietuvių, nors „oficialioji“ versija teigia, jog lėktuve buvo tik 49 “keleiviai”.

 Iš kur „priešiška“ spauda ėmė tokius duomenis? Ir kodėl šitaip žiauriai „teroristai“ numušė lėktuvą? Tiek šiais laikais, tiek ir senais visi karai vyksta vykdant aktyvią žvalgybą ir kontržvalgybą. Jeigu manote, jog sukilėliai senoviškai optiškai taikėsi į lėktuvą, žiūrėdami per taikiklio akutę, labai klystate. Buvo perimta skrydžio informacija: kas skrenda, koks krovinys, kokiu maršrutu. Į įrenginį įvedamos koordinatės, ir priešlėktuvinė raketa skrenda, ir tam tikrame taške susitinka su taikiniu. Šis lėktuvas skraidino kažkokį baisų krovinį – greičiausiai chemines bombas, be to, užsienio samdinius, kurie atskrido žudyti. Lėktuvo numušimo vieta buvo pasirinkta už miesto, kad, jeigu lėktuve yra cheminių bombų, jos susprogtų ne gyvenamojoje teritorijoje.

  Lietuvos „tautinis jaunimas“ jau seniai plyšauja per visus interneto portalus „nebijok pralieti rusų kraują“. Toks tautinis jaunimas dėl „šventos idėjos“ ir į specnazą užsirašys, ir į Ukrainą skris „rusų žudyti“ – moterų, vaikų, nes „prisimink, ką jie darė tais atmintinais 1940-1945 ir vėliau“.

 Šis užzombintas jaunimas ne veltui buvo zombinamas metų metus: patys generolai, kurie vadovauja šitam šlykščiam karui, į ugnį nelįs: jiems tinka zombiada, kurios didelius būrius priaugino mūsų sisteminė, zombinanti žiniasklaida, manipuliuodama istoriniais faktais ir tautos sąmone. Kai jus kvies užsirašyti į Ukrainos kariuomenę, į svetimšalių būrius, pagalvokite: ar tam gimėte, augote Lietuvoje, kad Ukrainoje oligarchų kare galvą padėtumėte? Šypsojosi tarsi narkotikų privalgę tie lietuviški „samdiniai“, o kai lėktuvas sudužo, tai iš gabalų turbūt jų kūno dalis rinko.

 Nenustebsiu, jeigu greitai pasirodys kokia nors žinia, jog lietuvių turistų autobusas apvirto Ukrainoje ir žuvo juo važiavusieji. Juk reikės kažkaip paaiškinti, kodėl grupelė lietuvių išvažiavo į Ukrainą ir dingo be žinios? Tiesa, kai karo kurstytojai nori besti pirštu, jog esą Rusija tiekia ginklus, priminsiu, jog Ukrainos kare jau senokai atidarytas „trečias frontas“ ir Rytų šalys tiekia tiek ginklus, tiek ir žmogiškuosius resursus pagal Prezidento Viktoro Janukovyčiaus prašymą, kai jis prašė Rytų pasaulio apginti Krymą. Vėliau likusios atskilusios Ukrainos dalies gynyba tapo savaime suprantamu dalyku. Tokios tikslios priešlėktuvinės raketos gaminamos ne Rusijoje, o vienoje iš arabų šalių. Arabų pasaulis, negalintis atsiginti amerikonų ir jų samdinių, seniai paskelbęs šventą karą, ir padės visur, kur tik įžengs amerikonas. Tas turėtų būti aišku ir lietuviams. Apie tai galėtų informuoti ir VSD, siūlydama nedalyvauti nei vienoje konflikto pusėje ne tiek dėl valstybės (nes šachtų Donbase tai neturime), o dėl savo pačių saugumo. 

Kristina Apanavičiūtė

84057538

 

 Atsirado „dingę“ Medininkų žudynių bylos vaizdo įrašai: jau pusę metų jie prieinami youtube.com!

Nors Medininkų žudynių byloje prokuroras Rolandas Stankevičius kategoriškai kratosi net minties dėl įrodymų išreikalavimo ir prijungimo – septynių vaizdo kasečių, kuriose buvo nufilmuotas ligoninėje gulintis Tomas Šernas, netikėtai tų kasečių ištraukos atsirado tinklalapyje youtube.

2013 m. spalio 28 dieną patalpintame 47 minučių trukmės filme „Tomas Šernas“ yra „dingusios“ 1991 08 01 prokuroro Astaškos apklausos, kurioje Šernas įvardijo žudiku Makutynovyčių, ištrauka, o vėliau yra sudėtos ištraukos jau iš ATAS tarnybos, kuriai vadovavo Artūras Antanas Skučas, darytų vaizdo įrašų. Filme rodomas vaizdas, kai atsibunda Tomas Šernas ir vykstantis pokalbis žodis į žodį sutampa su išlikusios šios apklausos stenogramos tekstu.

1991 08 01 filmavo Jurijus Pivoriūnas, kuris perdavė kasetės kopiją Tomui Šernui. Nukentėjusys teismo posėdžiuose neprisipažino, jog turi šią kasetę. Kad tikrai ją turi, matome iš filmo, nes jame naudojama „dingusi“ Jurijaus Pivoriūno medžiaga ir „dingusi“ ATAS vyrų darytoji vėliau, jam gulint Kauno Klinikose. Filme nukentėjusysis Tomas Šernas tarsi atsiprašinėja, kodėl neliudija tiesos, kodėl nepateikia filmuotos medžiagos bylai. Teigia, jog tiesa byloje niekada nebus išaiškinta, ir ta tiesa keliaus per amžius. Ir bus Lietuvos tiesa, ir bus Rusijos tiesa – mįslingai filme kalba nukentėjusysis. Pirmą kartą sužinome, jog Tomas Šernas vis tik vaikšto.

Tiesa, sunkiai. Kodėl tuomet šitiek melo ir falsifikacijos Medininkų žudynių byloje, jeigu jau atsirado neva dingusi vaizdo medžiaga: ji sudėta į Rimo Morkūno filmą „Tomas Šernas“. Tiesa, medžiaga iškarpyta: kai Tomas Šernas taria Makutynovyčiaus pavardę, šitos vietos filme nėra. Bet kai atsako į klausimą, ar pažįsti žudikus „taip“, šita vieta filme palikta. Ką reiškia šitas filmas: dar viena manipuliacija, ar nukentėjusiojo Tomo Šerno „dalinis tiesos sakymas“? Ir kodėl prokuratūra neigia tiek šitos medžiagos egzistavimą, tiek jos svarbą tyrimui? Nukentėjusysis 1991 08 01 nurodo, jog užpuolikai buvo apsirengę civiliai ir…treningais. Artūras Antanas Skučas knygoje „Pėstininko užrašai“ nurodo, jog Audrius Butkevičius į Aukščiausią Tarybą privežė „kriminalinio kontingento“, „kad laisvės kova būtų diskredituota“.

Tie „bachūrai“ užkabinėjo AT dirbančias moteris, jais A.Butkevičius grasino moterims, apie tai išlikę tarnybiniai raportai.

Reikėtų suvesti Tomo Šerno minimus treninguočius ir tą faktą apie „berniukus“ KAD, ir tiesa gali pradėti išlįsti kaip yla iš maišo. Gal laikas pradėti tikrą tyrimą Medininkų žudynių byloje, o ne jį visą laiką imituoti? Filmas „Tomas Šernas“:

Kristina Apanavičiūtė 

 

Išlikusi garso įrašo stenograma:
T. -Tardytojas, A.-Apklausiamasis (Tomas Šernas), M.-Moteris, K- Kitas asmuo,
(?)- Ne visai aišku; (Tyli, šnabžda)- Pastabos, paaiškinimai
**************************************
Tardytojas: – Tomai, pasakyk, tai padarė kareiviai? Mirktelk, jeigu gali.
Apklausiamasis. – Jo.
T. – Kareiviai padarė?
A. – Jo.
T. – Jie buvo formoje?
A. – Jo.
T. – Kiek jų buvo? Du? Vienas? Trys?
A. – Penki.
T. – Penki buvo. Kokioj formoj buvo? Karininkai ar jauni?
A. – jo….. –ais-s-s (?)
T. – Lietuviškai kalbėjo ar rusiškai?
A. – vi..as… (?)
Kitas asmuo. – Vienas ten….buvo.
T. – Lietuviškai kalbėjo, mirktelk jeigu gali. Lietuviškai? Lietuviškai?
A. – Taip.
T. – Šaudė visi ? Ar vienas šaudė?
A. – (Tyli).
T. – Vienas šaudė? Du šaudė? Trys?
A. – Trys (??)
T. – Iš automato šaudė? „Taip“- sakyk.
A. – (Tyli).
T. – Forma dėmėta buvo? Maskuojanti? Ar juoda?
A. – Na … na … dė.
T. – OMON-as buvo gal?
A. – Taip.
T. – OMON-as buvo?
A. – Aha.
T. – Nieko nepažinai iš jų?
A. – virššš….a-a-a (??)
T. – Kuris į tave šovė? Jaunas ar senas?
A. – Mk..ik… natovičius.(?)
T. – Makutinovičius?
A. – Makutinovičius (tyliai šnibžda).
T. – Ne?
K. – Jam negana čionai?
Moteris – Prašau?
K. – Gal duot vaistų kokių nors?
T. – Gal jam duot pasiilsėti?
P. – Gal palauksim minutėlę.
T. – Nu.
A. – Oi…
M. – Gerklė skauda turbūt? Gerklę skauda taip?
A. – Taip.
K. – Kad ten gyvena…(??).
M. – … šiandien iš naujo.
T. – Hmm.
M. – Ar pameni kas buvo? Ar tu žinai, kad tu ligoninėje guli?
A. – Žinau.
M. – Ir kad tau galva sužalota, žinai?
A. – Žinau.
M. – O kas galvą sužalojo? Ką?
A. – Žinau.
M. – O kas?
A. – A-has… buvo. (?)
M. – Duosiu dar vieną gurkšniuką gerai vandens. Nu, dar atsigerk vieną.
A. – Oi .. kaip gera. (tyliai šnabžda)
T. – Jauni jie buvo? Ar seni? Jauni buvo ar seni jie?
A. – Na ….tas… žinot .. (???)
M. – O gal dar draugus.. draugus.
T. – Su mašina jie buvo atvažiavę?
A. – Ne.
T. – Su motociklu?
A. – (tyli)
T. – Nežinai. Lietuviai buvo jie ar ne? Lietuviai buvo?
A. – Nijasno (tyliai)…. ai, bišk… (???)
T. – Nekalbėjo jie?
A. – m-m (numykia) (??).
T. – Šaudyt iš karto pradėjo?
A. – Uhumm.
M. – O iš ko šaudė? Iš pistoleto ar iš automato?
A. – Iš… iš..
M. – Ką?
A. – Visos.
M. – Iš visko.
K. – Iš visko.
M. – Taip.
T. – Jie jus paguldė? Nieks iš jūsų nesipriešino?
A. – Ne.
M. – „Ne“- aiškiai pasakė.
K. – Paklausk su kokia uniforma…
T. – Kokia forma buvo? Demė.., tokia maskuojanti?
A. – Žinau…(?).
T. – Ar juoda? Treningais gal buvo?
A. – Aps…(??).
K. – Nesijaudink, nesijaudink, nesijaudink. Ramiai. Nesijaudink. Duokit jam biškį atsigerti.
K. – Gerai, gal duokim pailsėti jam nebe
T. – Ai, aš pats nuvargau, nes žinot įtampa tokia…
K. – Tomai, Tomai, pažiūrėk į mus.
A. – Taip.
T. – Dar kartą norėjom paklausti tave. Kareiviai buvo?
A. – Taip (?-tyliai)
T. – Pagal amžių. Vyresni už tave buvo?
A. – (Tyli).
T. – Juodoj formoj buvo?
A. – Nevažna.
T. – Maskuojančioj formoj buvo?
A. – Ai. Neatsimenu.
M. – Neatsimeni.
T. – Neatsimena.
K. – Dar kartą paklauskit.
M. – O kiek žmonių buvo ar tu atsimeni? Kiek buvo žmonių? Daug ar keli?
A. – (Tyli).
M. – Neatsimeni irgi ? Ar daug jų buvo?
A. – (Tyli)
K.- Prastai (???) Tomai….
T. – O čia teisme….

sniper_scope

Kol Lietuvos ir kito “demokratinių šalių” pasaulio atstovai bando aiškinti visiems, kodėl blogi “teroristai, separatistai”, kad numušė Ukrainos oro pajėgų lėktuvą, kuris, esą skraidino tik “tvarsčius, vandenį”, bet jokiu būdu ne bombas, kuriomis birželio 2 dieną nusėjo Luhanską, ir užmušė daugiausiai moteris ir vaikus, Rusijos TV atsargiai bando pasakyti pasauliui, jog Donecke šaudė snaiperiai iš Baltijos kraštų.   Korespondento buvo paklausta, iš kokių šalių snaiperiai, jis atsargiai atsakė, Estija, Latvija, bet tarp eilučių tarsi buvo pasakyta „Lietuva“. „Iš viso, tai Baltijos kraštų snaiperiai, tiek galiu pasakyti, tas pats kontingentas, kuris šaudė į visus iš eilės Čečėnijos kare“.   Klausimas: „O ten moterys, ar vyrai?“ Iš įvykio vietos korespondentas atsako: „Moterys, dvi moterys. Ir jos šaudė baisiai – visus iš eilės, ką tik pamatė einant“.   JAV specialiųjų pajėgų atsargos karininkas Andrew Eiwa,  kuris yra apdovanotas Lietuvos valstybiniu apdovanojimu, kiek atviresnis. Jis atvirai džiūgauja socialiniame tinkle facebook: „Šaunuolės Baltijos snaiperės, jau tada, 1994 metais, Čečėnijos kare, teko girdėti, jog rusų kariai verkė“. “It is good to hear that the legendary Baltic sniper women are still in action. I remember Russian troops whining about them during the first Chechen war in 1994.” 2014 m. gegužės 31 d., 21:29, facebook.   Kol ukrainiečiai įtarinėja savo biatlono žvaigždę ten šaudžius, galėtų jie pabandyti paieškoti šiek tiek tolėliau – nes tiek Rusijos, tiek Amerikos apžvalgininkai ir karo specialistai  duria į…Baltijos šalis.   O kadangi kalba Eiwa, kuris reiškėsi būtent Lietuvoje, tarp eilučių galima išskaityti, kurios valstybės snaiperės tai yra. O tai jau tarptautinis skandalas.
Kristina Apanavičiūtė

skurdas 2

Dar 2008 metais valdantiesiems konservatoriams per „naktinę mokesčių reformą“ nusprendus, jog valstybę gali paremti patys skurdžiausi ir silpniausi – senatvės ir neįgalumo pensininkai – šio savo žingsnio konservatoriai niekada nerevizavo, tik gyrėsi reklaminiuose šūkiuose: „Kartu pasiekėme daug. Tęskime pradėtus darbus“.

 Taigi, 2012 metų Seimo rinkimuose konservatoriai siūlė tęsti tautos skurdinimo darbus, todėl nepateko į valdančiąją koaliciją.

 Konservatorių atliktas klaidas teko taisyti socialdemokratams ir darbiečiams, po 2012 metų Seimo rinkimų suformavusiems daugumą Seime.

 Buvo atstatytos pensijos dirbantiems ir tiems, kurių pensijos buvo mažinamos – tačiau atimtoji pensijos dalis nebuvo grąžinta.

 Nuo neteisėtų veiksmų pradžios praėję jau 5,5 metų, todėl kreipusis į teismą, teisėjai įvairiai reaguoja į pareiškimus dėl pensijų sugrąžinimo.  

 Teisėja I.Paulauskienė vienoje byloje iš viso nusprendė, jog nereikia nagrinėti tokio skundo, neva suėjusi senatis. Kaip teisėja tą senatį apskaičiavo – neaišku. Nutartyje nurodyta, jog pilietis turėjo suvokti, jog prieš jį atliekami neteisėti veiksmai jau tada, kai buvo padaryta pirma pensijos išskaita. Kaip piliečiams suvokti, kad jie apvagiami, jeigu per TV Andrius Kubilius sakė, jog Vyriausybės veiksmai teisėti? Kad pensijų atėmimas įmanomas krizės metu?

  Įdomios bylos, kuriose teisiasi pareigūnai – apie jas spaudoje neišgirsime. Kadangi po praėjusių straipsnių apie pensijų susigrąžinimą sulaukiau atsiliepimų, ir vieni jų buvo abejonės, ar tikrai tokios bylos vyksta, pasiteiravau advokato Anatolijaus Novikovo apie jo praktiką.

  Paaiškėjo, jog bylos ne tik vyksta, bet jau pasiekusios ir Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą, ir netgi Konstitucinį! Advokatas iš savo praktikos paminėjo pareiškimą dėl sumažintos saugumo pareigūnės pensijos, atimta suma sudaro net 25 000 litų, todėl pareigūnė kovos, jeigu reikės – ir iki žmogaus teisių teisingumo teismo. Panevėžyje veikianti pareigūnų profsąjunga taip pat teismuose pasiekė, jog jų nariams pensijos atstatomos. Kodėl visa tai nevyksta Lietuvos mastu ir kiek dar politikai žadės atiduoti per gyvenimą žmonių uždirbtą turtą – pensiją, jeigu jau 2012 metais Konstitucinis Teismas išaiškino, jog pensija yra nuosavybė, ir negali būti atimta – neaišku.

 Politinėje plotmėje jau pradėta žadėti grąžinti pensijas dalimis, bet gyventojai turi būti budrūs: pensijos bus grąžinamos tik menkomis sumomis, o belaukiant, kol jas sugrąžins, tikrai gali sueiti ir tikra senatis, kuris yra 10 metų. Susidaro įspūdis, jog valdžia pažadais tęsia laiko terminus, o teismams galimai teikiamos rekomendacijos pareiškimų arba nepriimti, arba palikti nenagrinėtais. Patartina pradėjus kovoti, remtis kvalifikuoto teisininko pagalba, kad neatsitiktų, kaip minėtoje buvusios VSD pareigūnės byloje: teisėja priėmė nutartį palikti pareiškimą nenagrinėtu, skubiai reikėjo rašyti atskirąjį skundą, kuris LVAT buvo patenkintas. Tačiau padirbėti ties juo teko – įrodinėti, jog asmuo termino nepraleido, nes nežinojo, kad jo teisės pažeidžiamos, nes tokia buvo valstybės politika. Pensijų bylose administraciniuose teismuose gali atstovauti ir teisininkai – profesionalai, nepriklausantys advokatų profesinei bendrijai, taip pat ir kiti asmenys – pavyzdžiui, jauni ir sveiki šeimos nariai, gavę iš asmens notarinį įgaliojimą. 

 

Kristina Apanavičiūtė