Rusų kilmės Andrius Mamontovas grasina partizano Petkūno anūkei Mildai Bartašiūnaitei teismais?

Nuotr. “memas” iš facebook.com, kairėje – A.Mamontovas vaidiną Mildą Bartašiūnaitę ir giriasi kuriantis jai, “acto garintojai”, dainą, dešinėje – politinis pokštas. Konservatoriai užvakar pokštavo, stengdamiesi youtub.com užblokuoti referendumo reklaminį klipą, spaudami “nemėgti” ties vaizdo įrašu. Andrius Mamontovas pamiršo, jog pats yra rusų kilmės, ir be to, viešas asmuo – asmeninėje M.Bartašiūnaitės paskyroje pradėjo nenurodydamas adresato, grasinti teismais dėl “neteisėto atvaizdo panaudojimo” – nors yra viešas asmuo: net garsusis Henrikas Daktaras dėl to, kad yra viešas asmuo, neprisiteisė nė cento iš romanisto Dailiaus Dargio…Taigi, Andriau Mamontovai, ar tu kietesnis už Henriką?

Andrius Montovas Mildos Bartašiūnaitės facebook paskyroje šiandien pakomentavo:

Andrius Mamontovas ·” ar čia aš reklamuoju referendumą, kuriam nepritariu? ar žinote kad pagal istatymą žmogus turi teisę į savo atvaizdą ir laimėtų bylą dėl savo atvaizdo naudojimo ten, kur jis nenori būti naudojamas? išsisaugojau šį paveikslėlį ir kontaktus žmogaus jį patalpinusio. mano advokatė vėl turės darbo… “

Pažymėtina, jog Andriaus Mamontovo komentaras pasirodė ta pačią dieną kaip ir konservatorės Rasos Juknevičienės, kur ji iš viso drąsiai referendumo aktyvistus išvadino banditėliais, ir, http://visuomenedotcom.wordpress.com  jau gavo prašymą inicijuoti privataus kaltinimo bylą: po kreipimusi pasirašys užsienyje gyvenantys lietuviai.

Andrius Mamontovas dar visai neseniai, prieš kelias dienas, savo paskyroje tyčiojosi iš Mildos Bartašiūnaitės, ir aiškino, jog sukurs dainą apie acto garinimą. Susikūrė nuotaikingus marškinėlius su užrašu “chemtrailai užkniso juodai”, tačiau kažko labai nepatenkintas, jog ta pati Milda jai skirtą antireklamą panaudojo Referendumo dėl referendumo iniciatyvos iki 100 000 balsų, kad piliečiai patys, ne kaip kokioje carinėje Rusijoje, iš kurios kilę Mamontovo protėviai, galėtų Lietuvą valdyti, ir spręsti visiems svarbius klausimus.

Norėtųsi tad ir paklausti: konservatoriai savo antivalstybinei propagandai nerado nieko geriau kaip rusų kilmės Andrių Mamontovą, ir ukrainiečių kilmės komediantą Algį Greitai? Gerai dar, kad prieš pilietiškumą nesiblaško ir balso nekelia iškilus lenkų kilmės lietuvių roko žvaigždė Povilas, originaliai gimęs Pawellu…

Ką belieka atsakyti partizano Petkūno anūkei Mildai Bartašiūnaitei? Jog priešingai nei konsevatorių šešėliai, ją šiandien tikrai “rusai puola”: puola pats tikriausias pusrusis, kurio tėvas į Lietuvą buvo atsiųstas iš Archangelsko srities. Priklausė nepriklausė KGB, gal pats pusrusis galėtų papasakoti.

Savo atsiminimuose “Aš atsisuksiu atgal” (Tigris, 1993) jis giriasi, jog iš karinio dalinio, būdamas tarnyboje, galėjo į kino studiją išvažiuoti kada panorėjęs, nugirdydavo ir iš darbo išmesdavo, prieš tai “užstūkinęs”, aukštus karininkus, kaip kad karinio orkestro dirigentą majorą: su kuriuo iš vakaro gėrė degtinę, o ryte jau išsižadėjo. (p. 49-50). “Vienas atsitikimas buvo iš vis baisus…/…/O kadangi įsakymai armijoje yra vykdomi, ir nevykdyti viršininko įsakymų yra nusižengimas, tai mes ir išgėrėme trise du butelius (degtinės)…/…/O girtavimas armijoje baisiausiai baudžiamas. Mes su draugu pasitarėme, ką daryti, ir sugalvojome. Mus išsikvietė valdžia į tą patį štabą, tas pats viršininkas, kuris mane namo išleido, sako: “Na, kaip jūs čia, vyrai? Lyg ir kultūringi žmonės esate (jis toks gana žmoniškas buvo), mokotės, studentai, na, kaip čia taip?. O mes sakom: “O žinote mes tai nenorėjome, bet mums mūsų majoras įsakė:. Va čia ir prasidėjo: “Jis įsakė?!” “Taip, tai buvo įsakymas.” “Jūs laisvi, eikite namo, ilsėkitės”. …/…/Jam nuėmė nuo antpečių žvaigždutes ir jis iš majoro buvo pažemintas į kapitonus.”

Kas jis – ar garsus Lietuvos dainius, ar paprastas KGB “stukačiokas”, anksti gavęs sceną ir galimybę keliauti po užsienius?  Juk 1990 metais grįžus iš JAV reikėjo rašyti ataskaitą KGB… 

Dar viena ištrauka, kur Andrius Mamontovas gąsdina tą patį jau pažemintą kapitoną savo tėvu, galimai, karo mediku: 

“Jūs neužmirškite, mano tėvas pažįsta visus maršalus ir generolus, jis jiems papasakos tą istoriją, kaip jums nuėmė žvaigždutes, kaip jūs girdote kareivius, tai jums ne tai kad žvaigždutes nuims, jus apskritai išmes iš kariuomenės”. (p. 52).

Bravo Andriau! O mes visi manėme, jog viską pasiekei savo pastangomis ir begaliniu talentu: pasirodo, kelią skyneisi visus gąsindamas savo garsiu tėvu, beje, kuris buvo paprastas ir kuklus žmogus…

Taigi, o summa sumarum, prieš referendumą, pasirodo, pasisako Lietuvoje gyvenantys garsūs rusai!

Kas kitas?

Ir – Sąjūdžio laikų posakis: “Tik nereikia mūsų gąsdinti!”

Kristina Sulikienė  

http://visuomenedotcom.wordpress.com/2014/06/25/rusu-kilmes-andrius-mamontovas-grasina-partizano-petkuno-anukei-milda-bartasiunaitei-teismais/

 

 

Filme “Medininkai. Nebaigta byla” apie Tomą Šerną vėl naudojami „dingę“ vaizdo įrašai, kurių prokurorai prašo neišreikalauti, nors patys teismui teikė filmą „Ar pasaulis turi dvynį“

Medininkų žudynių byloje įrodymai pradėjo lįsti kaip žibutės iš po sniego.

Nors youtube.com 2005 metais statytas režisieriaus Rimo Morkūno filmas apie Tomą Šerną „Ar pasaulis turi dvynį?“ į youtube.com patalpintas neseniai, 2013 m. spalio mėnesį, jis buvo peržiūrėtas vos 98 kartų.

Po publikacijos „Laisvame laikraštyje“ bei tinklaraštyje „Matrica Lietuvoje“ su šio filmo nuoroda, per kelias dienas jį pasižiūrėjo virš tūkstančio neabejingų žmonių. Šiame filme įdėtos iškarpos iš neva dingusių vaizdo kasečių, kurias sukūrė pirmąją naktį po įvykio T.Šerną saugojęs Jurijus Pivoriūnas, o vėliau – Artūro Antano Skučo vyrai ir moterys: ATAS (šifruojasi kaip „Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius“).

Youtube – aukso aruodas ieškantiems tiesos. Kitas filmas apie Tomą Šerną „Medininkai. Nebaigta byla“ patalpintas į youtube sistemą vos daugiau kaip prieš mėnesį – gegužės 11 dieną, ir peržiūrėtas vos 63 kartus.

Jame Tomas Šernas nurodo, jog pasienio postai buvo netikri, veikiau politiniai, jog jie tik mokėsi dirbti, tai buvo darbo valstybės institucijose treniruotė, sovietai reikalavo postus išardyti. Tai yra 1996 metų medžiaga, kurioje T.Šernas nemeluoja: nemanau, jog jis iš vis kada nors melavo. Jis gal tik tarpais nesakė tiesos, arba neatsiminė jos juk trauma labai baisi – galvos smegenų pažeidimas.

Epizode apie pasieniečio Gintaro Žagunio žūtį, naudojant 1991 metų kronikas, cituojama, jog kalti tie, kurie neatvyko pasiimti pareigūnų 22 valandą. Buvo įsakymas iki 22 valandos baigti darbą, vadinasi, pasieniečiams buvo nurodyta laikytis Lietuvos tarybinės komendatūros paskelbtos komendanto valandos, kuri buvo įvesta po sausio įvykių. Vadinasi, dėl Gintaro Žagunio mirties kalti lietuviai, kurie neatvažiavo jo pasiimti. Galimai dėl jų aplaidaus neveikimo įvyko tragedija. Skausmu, jog neįvertinama ši žūtis, filme dalijasi pasieniečio žmona, nurodydama, jog kažkodėl sausio 13 –osios žuvusieji laikomi didvyriais, o pasieniečiai, tarp jų ir Medininkų muitininkai – kažkodėl ne…

Šiame filme po Tomo Šerno sušaudymo epizodo, vėl naudojama 1991 08 01 Jurijaus Pivoriūno filmuota medžiaga, kurios kopiją jis tikino perdavęs Tomui Šernui. Vėlesni kadrai – ATAS medžiaga.

Kad vaizdinė medžiaga išlikusi ir egzistuoja – o A.A. Skučas teigia, jog potrauminiuose sapaliojimuose, klejonėse, šūkaliojimuose Tomas Šernas Kauno klinikose nuodugniai papasakojo užpuolimo detales – akivaizdu iš abiejų filmų: filme „Ar pasaulis turi dvynį“

informacija, jog naudota asmeninė Tomo Šerno medžiaga, juodu ant balto parašyta filmo pabaigoje.

Filme „Medininkai. Nebaigta byla“ naudojama ta pati Jurijaus Pivoriūno filmuota medžiaga.

Man pavyko prakalbinti Medininkų bylos prokurorą Rolandą Stankevičių. Žurnalistikniuose tyrimuose laikausi nuostatos, jog įmanoma bendradarbiauti, nors kiti žurnalistai neretai atsitveria nuo prokurorų aklina siena. (O dar kiti besąlygiškai perspaudina visus jų iš anksto paruoštus nurodymus, kaip traktuoti vieną ar kitą bylą. Jie taip pat neina į kontaktą, nes gauna iš anksto paruoštus tekstus tiesiai iš prokuratūros.)

Prokuroras R. Stankevičius atsakė į paklausimą apie pirmąjį filmą raštu. Nurodė, jog filmas „Ar pasaulis turi dvynį“ buvo pačių prokurorų iniciatyva surastas ir pateiktas pirmosios instancijos teismui, ir teismas tai vertino.

Apeliacinės instancijos teisme šis prokuroras į gynybos prašymą išreikalauti vaizdo medžiagą iš institucijų ir fizinių asmenų, atsakė, jog „netenkinti prašymo, neišreikalauti ir neprijungti, nes tai įrodymai, kurie gauti neprocesine tvarka“.

Tačiau jeigu advokatas Arūnas Marcinkevičius nurodė į A.A.Skučo knygą „Pėstininko užrašai“, kurios gal iš per didelio darbo krūvio dar nepaprašė prijungti prie bylos, kad būtų bylos dalimi, o nenurodė į filmą „Ar pasaulis turi dvynį?“ – kurį, kaip teigia pats prokuroras R.Stankevičius, prokurorai teikė teismui – taigi, jis gautas PROCESINE TVARKA – tai kodėl prokurorai priešinasi visų įrodymų surinkimui, ir išvestiniams reikalavimams, susijusiems su byloje sukaupta medžiaga?

Juk šiais dviem filmais Tomas Šernas tiesiog nori išrėkti, jog jis nori tiesos šioje byloje. Pats pateikti įrodymų į bylą nedrįsta. Nors juos turi.

Kodėl niekas Tomo Šerno gražiai nepaprašo pateikti tų vaizdajuosčių kopijas? Juk egzistuoja ne tik vaizdajuostės: akivaizdu, jog kopijas turi ir abiejų filmų režisieriai.

Byloje būtina atsakyti ir į tokį klausimą: liepos 30 dieną Medininkų postas buvo imitacinis ar tikras? Jeigu tik imitacinis, kodėl 22 valandą kaip ir tų metų gegužės 19 dieną, niekas iš Krašto apsaugos departamento, Vidaus reikalų ministerijos ar kitos tarnybos neatvažiavo surinkti darbą baigusių pareigūnų? Jeigu SSRS valdžia aiškiai savo išpuoliais prieš muitininkų vagonėlius ir Gintarą Žagunį pasakė, jog degins iš žudys, jeigu ras dirbančius netinkamu metu – kodėl šie nuolat apraudami pareigūnai, lygiai kaip ir Gintaras Žagūnis, nebuvo surinkti baigus jiems darbą? O jeigu pasienis buvo pradėjęs dirbti ne kaip imitacinis, bet kaip tikras postas – kas davė įsakymą dirbti ir nesilaikyti komendanto valandos? Jeigu Vidaus reikalų ministras, buvęs KGB kontržvalgybos skyriaus darbuotojas, Marijonas Misiukonis davė tokį įsakymą (dirbti per naktį, o

specialiam transportui nevažiuoti surinkti muitinės ir pasienio pareigūnų) – kodėl jis nebuvo teisiamas už pragaištingo įsakymo davimą? Tiesa, ir kieno gi sprendimu Medininkų postas buvo perduotas VRM – nors prieš tai priklausė Valstybės sienos apsaugai, kuri buvo pavaldi KAD, taigi, A.Butkevičiui? Kodėl šių pareigūnų niekas niekada nepatraukė atsakomybėn – tų, kurie priėmė tokius įsakymus, dėl kurių galimai ir žuvo žmonės?

Šiame filme, beje, 1991 metų kronikos atskleidžia, jog tie, kas užpuldinėjo muitininkų vagonėlius, naudojo dujas.

Medininkų byloje niekas niekada nekėlė klausimo, kodėl kai kurių muitininkų keliai sutraukti, ir rankos pritrauktos prie galvos? Kodėl vagonėlyje buvusi moteris, vėliau lauke stovi susiėmusi už galvos tarsi jai būtų prasidėję spazmai – tarsi gavusi dujų? Ir ar ne todėl Šernas liko gyvas, nes jį užpuolė lauke („Buvo pusė keturių ryto, nuo miško pusės pamačiau specialiu judesiu slenkantį žmogų“ – juk tai jis matė ne iš vagonėlio, o stovėdamas lauke?)– tai yra, jis negavo paralyžiuojančių dujų?

Tiesa – kodėl nesidomima, kieno tai specifinis braižas: prieš nužudant naudoti dujas ir kitas chemines medžiagas? Ar tikrai SSRS specialiųjų tarnybų?

Juk gegužės 2 dieną Odesoje proamerikietiški kovotojai už „Ukrainos laisvę“ profsąjungų rūmuose panaudojo chloroformą – ir lavonai atrodė lygiai taip pat, kaip ir kai kurie Medininkų poste nužudytųjų kūnai…Palyginkite patys. Medininkų nuotraukos atvirai prieinamos, be to, iškarpos iš tų įvykių yra tiek viename, tiek kitame filme.

Filmas „Medininkai. Nebaigta byla“:

 

http://www.youtube.com/watch?v=jpc3mhSmhTg

 Kas nematė filmo „Ar pasaulis turi dvynį“, rasite čia:

http://www.youtube.com/watch?v=A7YlV576nrc

1991 08 01 apklausos šv. Jokūbo ligoninėje santrauka, padaryta iš Jurijaus Pivoriūno filmuotos medžiagos:

T. -Tardytojas, A.-Apklausiamasis (Tomas Šernas), M.-Moteris, K- Kitas asmuo, (?)- Ne visai aišku; (Tyli, šnabžda)- Pastabos, pIaaiškinimai **************************************
Tardytojas: – Tomai, pasakyk, tai padarė kareiviai? Mirktelk, jeigu gali. Apklausiamasis. – Jo.

T. – Kareiviai padarė? A.–Jo.
T. – Jie buvo formoje? A.–Jo.

T. – Kiek jų buvo? Du? Vienas? Trys?
A. – Penki.
T. – Penki buvo. Kokioj formoj buvo? Karininkai ar jauni?
A. – jo….. –ais-s-s (?)
T. – Lietuviškai kalbėjo ar rusiškai?
A. – vi..as… (?)
Kitas asmuo. – Vienas ten….buvo.
T. – Lietuviškai kalbėjo, mirktelk jeigu gali. Lietuviškai? Lietuviškai? 

A. – Taip. 

T. – Šaudė visi ? Ar vienas šaudė?

A. – (Tyli).
T. – Vienas šaudė? Du šaudė? Trys?
A. – Trys (??)
T. – Iš automato šaudė? „Taip“- sakyk.
A. – (Tyli).
T. – Forma dėmėta buvo? Maskuojanti? Ar juoda?
A.–Na…na…dė.
T. – OMON-as buvo gal?
A. – Taip.
T. – OMON-as buvo?
A. – Aha.
T. – Nieko nepažinai iš jų?
A. – virššš….a-a-a (??)
T. – Kuris į tave šovė? Jaunas ar senas?
A. – Mk..ik… natovičius.(?)
T. – Makutinovičius?
A. – Makutinovičius (tyliai šnibžda).
T. – Ne?
K. – Jam negana čionai?
Moteris – Prašau?
K. – Gal duot vaistų kokių nors?
T. – Gal jam duot pasiilsėti?
P. – Gal palauksim minutėlę.
T. – Nu.
A.–Oi…
M. – Gerklė skauda turbūt? Gerklę skauda taip?
A. – Taip.
K. – Kad ten gyvena…(??).
M. – … šiandien iš naujo.
T. – Hmm.
M. – Ar pameni kas buvo? Ar tu žinai, kad tu ligoninėje guli?
A. – Žinau.
M. – Ir kad tau galva sužalota, žinai?
A. – Žinau.
M. – O kas galvą sužalojo? Ką?
A. – Žinau.
M.–Okas?
A. – A-has… buvo. (?)
M. – Duosiu dar vieną gurkšniuką gerai vandens. Nu, dar atsigerk vieną. A. – Oi .. kaip gera. (tyliai šnabžda)
T. – Jauni jie buvo? Ar seni? Jauni buvo ar seni jie?
A. – Na ….tas… žinot .. (???)
M. – O gal dar draugus.. draugus.
T. – Su mašina jie buvo atvažiavę?
A.–Ne.
T. – Su motociklu?
A. – (tyli)
T. – Nežinai. Lietuviai buvo jie ar ne? Lietuviai buvo?
A. – Nijasno (tyliai)…. ai, bišk… (???)
T. – Nekalbėjo jie?
A. – m-m (numykia) (??).
T. – Šaudyt iš karto pradėjo?
A. – Uhumm.
M. – O iš ko šaudė? Iš pistoleto ar iš automato?
A. – Iš… iš..
M.–Ką?

A. – Visos.
M. – Iš visko.
K. – Iš visko.
M. – Taip.
T. – Jie jus paguldė? Nieks iš jūsų nesipriešino?
A.–Ne.
M. – „Ne“- aiškiai pasakė.
K. – Paklausk su kokia uniforma…
T. – Kokia forma buvo? Demė.., tokia maskuojanti?
A. – Žinau…(?).
T. – Ar juoda? Treningais gal buvo?
A. – Aps…(??).
K. – Nesijaudink, nesijaudink, nesijaudink. Ramiai. Nesijaudink. Duokit jam biškį atsigerti. K. – Gerai, gal duokim pailsėti jam nebe
T. – Ai, aš pats nuvargau, nes žinot įtampa tokia…
K. – Tomai, Tomai, pažiūrėk į mus.
A. – Taip.
T. – Dar kartą norėjom paklausti tave. Kareiviai buvo?
A. – Taip (?-tyliai)
T. – Pagal amžių. Vyresni už tave buvo?
A. – (Tyli).
T. – Juodoj formoj buvo?
A. – Nevažna.
T. – Maskuojančioj formoj buvo?
A. – Ai. Neatsimenu.
M. – Neatsimeni.
T. – Neatsimena.
K. – Dar kartą paklauskit.
M. – O kiek žmonių buvo ar tu atsimeni? Kiek buvo žmonių? Daug ar keli?
A. – (Tyli).
M. – Neatsimeni irgi ? Ar daug jų buvo?
A. – (Tyli)
K.- Prastai (???) Tomai….
T. – O čia teisme…. 

 

Kristina Apanavičiūtė

Romanistas D.Dargis nesilanko H.Daktaro bylos posėdžiuose, bet labai nori uždirbti

Prajuokino kelios žinutės balsas.lt svetainėje: didysis romanistas, neva pats tikriausias Henriko Daktaro istorijos žinovas Dailius Dargis atsako į skaitytojų klausimus. Į visus pateiktus klausimus apie Henriką Daktarą ir jo šeimą atsako „nežinau, klauskite jų pačių“. Dar portale po nuotraukomis kone verkiama, jog po Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio H.Daktaras labai pasikeitė, nebebendrauja su žurnalistais…

  Visi nori karjeros, pinigų šioje istorijoje, bet niekas nenori prisiimti atsakomybės. Po posėdžio, kuris vyko šių metų birželio 5 dieną, teisiamojo žmona Ramutė Daktarienė nusistebėjo: „Henrikas ir sako po baigiamosios prokuroro Tuliševskio kalbos: „Na ir „bezpriedielą“ čia pavarėte, prokurore…“, o jis atsako: „Toks mano darbas!”

 “Bezpriedielas”: štai kaip geriausiai vadinti šią Dailiaus Dargio ir kitų teisėsaugos „amsių“ išpopuliarintą „amžiaus bylą“ – kurioje nėra įrodymų. Lavonai, nors žmonės esą žuvę, nerasti, kaip buvo vykdomi nusikaltimai, kokiais telepatiniais metodais H.Daktaras juos užsakė iš Lukiškių rūsio – nesiaiškinama. Tiesa, prokuroras Z.Tuliševskis, matosi, retkarčiais gali elgtis kaip pavyzdingas mokinys: pasidarė namie kai kuriuos namų darbus.

  Baigiamojoje kalboje sugalvojo neįtikėtiną naujovę: nebūtina užsakinėti nusikaltimo, jeigu esi gaujos lyderis: užtenka juo būti, ir atsakai už visus nusikaltimus, kuriuos tik atliko tavo gauja, net jeigu nieko nežinai apie atliekamus ir planuojamus nusikaltimus. Bingo! Prokuratūra ir jos „dievai“ išsidavė, kaip jie dirba: vadinasi, bet kokį agentą infiltravus į „gaują“ ir pašaudžius su Daktaro vardu lūpose, neatsako tas agentas baudžiamąja tvarka, nes atsako rūsyje sėdintis „Henytė“?

 Ši trečia versija Čiapo nužudymo byloje, pateikta pačiame bylos nagrinėjimo pabaigoje kaip skęstančiojo griebiamas šiaudas, stebina: juk prokuratūra aiškino, jog Henrikas Daktaras skambino iš rūsio, ir davė nurodymą nužudyti Čiapą, o liudytojas aiškino, jog jam skambinėjo iš to Lukiškių rūsio po penkis kartus į dieną. Šie „įrodymai“ buvo pagrindiniai bylos ramsčiai pirmosios instancijos teisme. Beje, prokuroras Z.Tuliševskis negali pripažinti kapituliacijos galimai suklastotoje byloje, o turėtų: uoliai dirbanti advokatė Ingrida Botyrienė surado Marijampolėje 1996 metais – Čiapo nužudymo, ir Daktaro įkalinimo Lukiškėse, laikotarpiu, veikusio automobilių komiso savininką, kuris ir žodžiu, ir raštu, pateikdamas griežtos atskaitomybės buhalterijos duomenis, įrodė, jog jokia žalia mašina 1996 metų vasario – kovo mėnesiais jo komise nepirkta.

 Teisėjai Garnelienei tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus! Ji nenorėjo pasiduoti – juk byla „banditų“, viskas čia neva aišku, kaip čia dabar – nebuvo pirktas nusikaltimo įrankis? „Tai gal buvo galima nelegaliai tais laikais nusipirkti mašiną?“ – iš paskutiniųjų žlungančią prokuroro Z.Tuliševskio bylą dar bandė gelbėti ji. „Ne, gerbiama teisėja, tais laikais mašinos pirkimo – pardavimo blankas buvo registruotas VMI. Negalėjai nusipirkti nelegaliai. O ir mano komise tokių nelegalų darbuotojų, siūlančių kam nors pirkti be dokumentų, nebuvo.“,- atsakė liudytojas. Priminsiu, jog byloje yra nufilmuoti į krūtines besimušančių liudytojų parodymai. Jie savo motina, garbe ir Tėvyne prisiekia, jog štai, šiame pastate, konkrečiai šiame – kurio savininkas atvykęs paliudijo, jog tokio sandorio jo komise atlikta nebuvo – buvo perkamas žalias automobilis. Čiapo eipozas byloje sugriautas. Nėra nusikaltimo priemonių – nėra ir nusikaltimo planavimo aplinkybių, nėra ir automobilio, kuris figūruoja byloje. Jo arba nebuvo, arba jis įsigytas visai kitur.

   „Amžiaus byla“ pasirodė tesanti sugertuko lygio klastotė.

    Prokuroras Z.Tuliševskis dar baigiamojoje kalboje bando taisyti padėtį – tiesa, jo kalba „amžiaus byloje“- apgailėtino atsainumo į savo darbą įrodymas. Matosi, jog žmogus nemyli ir negerbia savo darbo. Jungtinėse Amerikos valstijose baigiamųjų kalbų žanras yra kone meno rūšis, studentai kolegijose mokomi baigiamųjų kalbų struktūros, kalbos išraiškingumo, įtikinėjimo meno.

  Tiesa, JAV nužudymo bylose spendžia prisiekusiųjų teismas. Ar jis patikėtų tokia monotoniška, įžeidžia ir galimai šmeižikiška prokuroro kalba? Niekada gyvenime – JAV Daktaras ir Abarius automatiškai dėl įrodymų nebuvimo būtų pripažinti nekaltais! Prokuroro kalboje teskambėjo kaltinimai gynybai. Gynėjai buvo išvadinti melagiais, liudytojai – taip pat. Liudytojai, kurių tarpe buvo ir teisiamojo Henriko Daktaro svainė – išvadinti „nusikalstamo pasaulio atstovais“. Mažiausiai viena privataus kaltinimo tvarka byla prieš prokurorą Z.Tuliševskį turėtų būti, nes paprasta mėsos pardavėja dirbusi Henriko Daktaro svainė ne tik kad melage išvadinta, bet dar ir nusikaltėle. Prokuroras niekaip negalėjo išsižadėtio galimai savo vieno fantastinio tikėjimo – kad Mongolas yra žuvęs, dėl to tyčiojosi, ir klausė – kas žudo gimines per Kalėdas? Taip, prokurore, aš ir klausiau savo ankstesniuose straipsniuose: kas gi žudo gimines per Kalėdas? Kas vykdydavo specoperacijas per Kalėdas? KGB. Taigi, ir šios bylos užsakovas ir „avtor scenarija“ – ne kas kita, o jau sušiuolaikėjusi mūsų „spectarnyba“, kurios ausys kyšo būtent per 1993 metų Kalėdas. Neva Henrikas Daktaras žudė Mongolą: tačiau per Kalėdas visi normalūs žmonės būna su šeima, o nenormalūs – dirba. Stebina ir liudytojų, kurių liudijimais paremtas kaltinimas apie Mongolo žudymą, „patikimumas“. Tai yra trys galimai pačių operatyvininkų, arba spectarnybininkų užrašyti pasakojimai. Netikiu versija apie jokius užšifruotus, slaptus liudytojus. Visi trys liudijimai yra galimai kliedesiai, ir visi trys skiriasi veikėjų skaičiumi ir sudėtimi. Z.Tuliševskis nenusiminė, ir pasakė, jog liudijimai tikri, geri, tik reikia atkreipti dėmesį, jog Guzas negalėjo atvykti pas Mongolą, nes buvo Paryžiuje. O liudytojai gi liudija „tikrai žinau, tai buvo Kalėdos, man pasakojo žmogus, kuris tiesiogiai dalyvavo žudynėse, ir dar pasakojo vienas iš gaujos, kad atvyko…“ ir išvardijami pirmame liudijime keturi asmenys, antrame – penki, o trečiame – šeši asmenys.

  Niekur nėra minimas Žilinskas, kuris Klaipėdos apygardos teisme tapo pagrindiniu Mongolo žūties liudytoju…Kad ir jis esą buvo kai buvo žudomas Mongolas. Tokie niekiniai ir idiotiški liudijimai, kai liudytojai yra „numeris 109” ir kitokie “numeriai” rodo ir teisėsaugos galimai neįgalumą ir išsigimimą. Pasakykite, ar tokią bylą galima rodyti teisės magistro studijų studentams Vytauto Didžiojo universitete? Ne, nes jie paklaus, koks idiotas bandė surašyti visa tai.  

 Kokia atsakomybė sėdint Lukiškių kalėjimo rūsyje – vien dėl to, kad prokuroras mano, jog tu gaujos vadas?

  O kaip gi kita byla, kurios sprendimai jau įsiteisėję: jog gauja susikūrė 1991 aisiais? Ar Henrikas Daktaras buvo spėjęs sugrįžti iš Sibiro, iš galima sakyti, tremties, kai kūrėsi „jo“ gauja“? Gal Daktaro gauja yra tik teisėsaugos fantazija: juk kaip gali gauja kurtis ir 1991 metais, ir 1993 metais – jau esą paties Daktaro, o KGB pažymomis remiantis, ta „gauja“ tam tikra prasme egzistuoja jau 1985 metais? Bet ne kaip nusikalstama grupuotė, o kaip bendraujanti su teisėsauga: taigi, nesislapstanti, neturinti nelegalių ginklų, padedanti KGB darbuotojams surasti jų pradingusią brangią įrangą! Iš kur atsiranda ta versija, tos pasakos apie keliasdešimt kilogramų trotilo – jeigu trotilas „veisiasi“ tik kariuomenės sandėliuose? Koks čia vadovavimas iš kalėjimo gaujai – tikrai ar tariamai?

  Tokius dalykus reikia įrodyti, o ne emocingai, apkaltinus gynėjus melu ir manipuliaciojomis – tarsi prokuroras tikėjosi, kad gynėjai Kristupas Ašmys, Anatolijus Novikovas ir užsienyje – Stanislovas Tomas – dirbs jam? Matyt, taip yra įprasta? Kad advokatai dirbtų pagal teisėsaugos versiją? Kaip kad dirba spauda, su kuria, verkia balsas.lt , esą Henrikas Daktaras nesišneka? O su kuo ten šnekėtis? Su Kristupu Krivicku, kuris kaip ir Dailius Dargis, svajoja, pasirėmęs vien teisėsaugos paistalais, užsidirbti iš knygos, o kad atrodytų, jog kalbino kitą pusę, gaudo po visą teismą, po visus koridorius jo „berniukai“ R.Daktarienę? Tai su kuo čia kalbėtis? Eiti į netiesioginio eterio laidą, kad būtų pakalbintas A.Paulauskas, A.Sadeckas, ir pats šiuo metu teisiamas V.Račkauskas, o H. Daktaro šeima vėl pavaizduojama kaip „prisigrobę mafiozai“?

 Buvau toje spaudos vadinamoje „Daktarų pilyje“. Nieko ten ypatingo. Mano teta architektė, kai buvo Lietuvoje gigantomanijos priepuolis, dvigubai didesnę „Santą Barbarą“ pasistatė Vilniuje. Buvo tokie laikai, kai buvo „poperestrojkinis“ laikotarpis, ir visi rentėsi namus sau, vaikams ir anūkams, visi galvojo, jog gyvens visi kartu.

 Ne išimtis ir „Daktarų pilis“- tiesiog vienas namas buvo išdvigubintas, ir viskas. Tokias pasakas ir istorijas sukuria spauda – o ypač teisėsauga: neva tas namo išdidinimass, tai jau nusikalstamo pasaulio pinigai. Konfiskuodami Ramutės Daktarienės namą, parodė, jog tiki, kad ir ši Kauno ponia yra „nusikalstamas pasaulis“. Be abejo, tuo net neabejojama! O kiek bylų prieš šeimą kurpė tada dar ikiteisminio tyrimo funkcijaas turėjęs saugumas? Vienas teisėjas sūnų paleido iš suėmimo, neradęs suėmimo pagrindo teisėstumo, saugumas prisistato, vėl į tardymą, vėl į suėmimą! Kodėl saugumas, kodėl ne policija?

 Matyt, todėl, kad yra klausimų, į kuriuos joks Krivickas, nei Dargis neatsakinės.

  „Karštas komentaras“ 12-jame numeryje perspausdino išslaptintą KGB pažymą, susijusią su Medininkų įvykiais. Ir ten agentas „Valius“ mini „3-ią KAM departamentą“, „kuris sudarytas, iš tų, kur „griežtai“ gaudavo, jie geriau parengti už Arą“. Kad egzistuoja slaptas smogikų skyrius, kuris neturi pavadinimo ir valstybinio priskyrimo – bet maudosi prabangoje, ir neatsako baudžiamąja tvarka, kalbos sklando jau seniai.

   Ne kartą ir ne du kiek aktyvesniam žmogui yra gyvenime sutikti ne tai kad banditus, ne tai kad pareigūnus. Tokie tarpiniai variantai: labai savimi pasitikintys, apsimetantys banditais, bandantys pavaizduoti jų stilių, bet kažkas juose yra netikto. Tokie žmonės ir buvo infiltruojami į gaujas, jų vardu darant nusikaltimus, o vėliau štai iki gyvos galvos sodinant niekuo dėtus žmonės. Kodėl niekuo dėtus? Todėl, kad elementariai, Henrikas Daktaras neliepė žudyti savo geriausio draugo Čiapo, beje, tarybiniais metais – specialiosios tarnybos bendradarbio. Jis kaip tik pasikliovė juo, rašė jam laišką, kad gal padėsi man, mane vėl laiko kalėjime, ištrauk mane iš čia. O Čiapo priešmirtiniuose laiškuose skirtuose teisėsaugai – ką įtarti, jeigu jį nužudys – nėra jo draugo H.Daktaro pavardės.

 Kodėl būtent šių laiškų ir neatnešė į teismą Z.Tuliševskis? Ne jie įrodo H.Daktaro nekaltumą, ir tai, jog Čiapą buvo suplanuoti nužudyti – nes žmogus rašė, ką įtarti jam žuvus. Todėl prieš tą suplanuotą nužudymą Daktaras „patraukiamas“, kad nesutrukdytų įvykdyti operacijos, prisidengiant „prevencišku sulaikymu“ – o ne kad Daktaras vežamas į Lukiškes, kad jis ten lengviau galėtų paplanuoti Čiapo nužudymą. Jeigu tikrai Lukiškės suteikė tokias geras sąlygas planuoti nusikaltimus, tuomet Lukiškių darbuotojai ir tie prokurorai, kurių sprendimu buvo atvežtas Daktaras, turėtų stoti prieš teismą kaip nusikaltimo bendrininkai, o remiantis Z.Tuliševskio logika – kaip „nusikalstamo daktarų susivienijimo“ nariai ir dalyviai! Ar jums neatrodo, jog tokiu darbu prokuroras Z.Tuliševskis nusižengė Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsniui, kur aiškiai pasakyta: „ir niekas nekaltas neturi būti nuteistas“.

 Prokuroras Z.Tuliševskis baigiamojoje kalboje dar kartą piktinosi, jog buvo apkaltintas, kad dirba komunistiniais metodais. O kokie tie jūsų metodai, prokurore? Ar tai yra demokratiškos šalies metodai – tiek įtikėti kaltinamųjų kaltumu, kad nematyti akivaizdžių galimai bylos suklastojimo įrodymų? Ir jeigu bylą galimai suklastojo ne pats prokuroras, kodėl jis prisiima atsakomybę? Nes bijo? Bijo ko – „3-iukų“ – smogikų ilgais lietpalčiais, šaudančiais vidury dienos Kauno miesto centre? Taip, tie su lietpalčiais baisūs, baisiausia, jog jie apsimeta niekuo dėtais, gyvena tarp mūsų, per Europos krepšinio rungtynes žiūri šalia sporto programą, draugauja su tikromis gražiomis moterimis, kurios net neįtaria, jog šalia jų – treniruoti robotai, Afganistano, Kaukazo, Rumunijos ir kitų specoperacijų dalyviai, pakloję ne vieną šimtą žmonių, be sąžinės graužaties, nes „kalta valstybė, kuri mus ten siuntė“. Jie buvo apmokomi nekęsti „banditų“. Apie Henriką Daktarą jie kalba su baisia neapykanta. Kodėl jis turi sėdėti be kaltės įrodymų? – klausiau vieno, o jis su baisia neapykanta pasakė: „todėl, kad jis banditas“. Taigi, kaltės įrodymas – nes esi banditas. Šis žodis yra toks baisus teisėsaugos pasaulyje, jog Laimutė Kedienė, ištarusi šį kodinį žodį, kuris skirtas tiems, kurie neverti vaikščioti šia žeme, iš karto gavo baudžiamąją bylą ir nuosprendį. Nes teisėsaugos pasaulyje tai yra paskutinės, žudytinos, kategorijos asmenys.    

 Kas apšaudė Henriko Daktaro namus? Aišku, kad „3-iukai”…Kas turi tiek įžūlumo ir sąžinės bukumo apšaudyti pilną vaikų namą? Tik spectarnybų žudikai, nepriklausomoje Lietuvoje įvesti į „trečią“ – nežinomą –struktūrą. Ar ne „tretieji“ pagamino visą krūvą „ožių“, kurie liudydami šioje byloje ir tikrai būdami tikrais žudikais, negavo nei vienų metų kalėjime, o buvo atleisti nuo atsakomybės?

  Paliudykit prieš Daktarą, pasakykite, kad jūs jo gaujos narys – ir atleisime nuo atsakomybės, – kalbėjo jie, bet tikrai ne prokuroras, kuris bando vaizduoti, jog vienas suklijavo ir „ištyrė“ bylą?

  Prokurore, kur Mongolo lavonas?

 Kokiu įrankiu jis užmuštas?

Kiek sužalojimų kūne, kokia mirties priežastis?

Koks ekspertas ištyrė ir nustatė jo mirties priežastį?

Prokurore, o koks gi motyvas to nužudymo?

 Liudytojai „liudija“ motyvus – tiksliau, galimai spectarnybos agentai aiškina, kaip jie kurpia bylą, ką jie mano apie motyvus – bet motyvo nebuvo, Mongolas buvo pamokytas, padaužytas preventyviai broliškai už įvykius Viluloje, ir tiek žinių. Kad Mongolas nenužudytas ir jį žudyti nebuvo jokio motyvo – patvirtinto šaunūs Kauno komisarai, apie kurių liudijimus prokuroras neištarė nė žodžio. Gavęs kaip neišmokęs pamokos mokinys pylos nuo komisaro Tepelio, „ar mes čia visi baigę teisę, ar aš tik vienas: nėra lavono, nėra ir bylos!” – prokuroras nesiryžo menkinti komisarų, melagiais neišvadino, nes žino, jog teisininkas sugeba surašyti privataus kaltinimo skundą taip greitai, kaip spectarnybų melagis sugeba sukurpti naują baudžiamąją bylą nekaltam asmeniui. Kalbėdamas tą savo neparuoštą, spontanišką kalbą, prokuroras menkino liudytojų parodymus, advokatų darbą, tačiau ką nuveikė jis – nurodyti nesugebėjo. Kokie įrodymai pagrindžia jo kaltinamąjį aktą – tyla.

 Kodėl reikia griežtinti bausmes- nepagrįsta. Kas rodo, kad Mongolas ir Seneckis mirę – tik aklas tikėjimas, kad Daktaras „banditas“. Tai tikėjimas, kuris buvo ugdomas seminaruose, daugiausiai jau proamerikietiškos žvalgybos Lietuvoje. Nes buvusiose SSRS valstybėse „buvusius“ labai gerbia, rajone, kur gyvena „buvęs“, kuriasi ir komisarai, prokurorai, ir bendrauja su „;buvusiu“ kaipo su garbingu kaimynu. Pamenu vieno atsargos karininko pasakojimą, kai jis pamatęs, kaip jo šalies proamerikietiška žvalgyba vidury dienos sušaudė jo kaimyną, kuris buvo „vor v zakone“, kuriuos paskui iš agentų sugavo, tuos nužudė be sąžinės graužimo. „Jis buvo toks šaunus kaimynas, toks šaunus žmogus, o jie atėjo, penkiese, ir tiesiog sušaudė jo namus ir jį sušaudė, į galvą, į kojas, į krūtinę. Tai aš prisirišau du kuriuos pagavau prie fūros, ir sakau, dabar bėkite, kiek galite…“- pasakojo aukštas buvęs specialiųjų operacijų karininkas iš Moldavijos.

 Taigi, Lietuvoje didžiulis skirtumas: „atvarydavo“ penkiese šaudyti buvusio kalinio namų – tačiau niekas neapgindavo, niekas tų „drąsuolių“ nepasigaudavo, ir prie fūros nepririšdavo. Nes buvusios SSRS karininkų, likusių gyventi Lietuvoje, tarpe galimai nėra dorų buvusių specoperaciujų dalyvių, kurie nepasidavė į Amerikos įtaką, o išlaikė savo charakterį. Nes jeigu būtų, tokių dalykų, tokių bylų kaip šioji, nebūtų. Turbūt būtų „akis už akį“, „dantis už dantį“? Be to, jeigu kažkas ir buvo nužudytas, tai tikrai spectarnybų užsakymų, o ne Henriko Daktaro. Nebent mes kažko nežinome.

 Nebent JIE laiko H.Daktarą irgi kažkokios spectarnybos atstovu.

  O gal šita byla – tai „3-io departamento” “razborkės“?

 Bet kodėl vyrai negali išsiaiškinti kur prie šašlyko ir alaus bokalo: kaip ten buvo tame dešimtame dešimtmetyje, kas kieno rajoną nušvilpė, kad į kokį ginklų sandėlį kokių ginklų nepridavė. Juk meluoja mūsų buvęs KAD vadovas, jog nebuvo ginklų: juk ginklus tiekė būtent „buvusieji“, kuriuos paskui sušaudė spectarnybos, o nusikaltimų niekada neištyrė, neva, gaujų karai, nežinomi žudikai…

  Kodėl taip greitai sušaudė Dekanidzę – ar kad jo „gauja“ irgi tiekė ginklus nepriklausomybininkams – paprasčiau tariant – gal ir jis priklausė „trečiukams?“

  Kažkas tyliai ir pasakoja, jog senais laikais A.Paulauskas širdo, kodėl H.Daktaras nestojo į KGB, dėl to neva yra persekiojamas iki šių dienų. O aš ir mąstau: jeigu nestojo, gal negalėjo?  

 Gal priklausė…aukštesnei žvalgybai? GRU ar dar kokiai, tais laikais „trečiai?“ Pripažinkime: iškęsti žeminančias sąlygas, neteisingas bylas, šmeižtą, persekiojimą gali tik gerai treniruoti žmonės. Teismo salėje Abarius ir Daktaras atrodo kaip laisvi žmonės, o tie, sistemos „ciuciukai“, atrodo kaip kaliniai. Juos įkalinusios jų kėdės, jų sąžinės skendi tamsoje. O ir tie saugantys „labai pavojingus nusikaltėlius“ berniukai, neleidžiantys žmonai prisiliesti prie mylimo vyro – ką jie galvoja apie savo likimą? Ar jiems kada neatsitiks, jog ir jiems neleis prisiliesti prie žmonos, vaikų? Kodėl tie, kurie turi šiltas kėdės, visada galvoja, jog taip ir toliau visada bus? Juk liaudyje sakoma: tiurmos neišsižadėk niekada.

 Gerąja prasme šokiravo ir advokato Ašmio teismui pateiktas rašytinis įrodymas: prisiteisęs iš Dailiaus Dargio pinigų, Henrikas Daktaras, sumokėjęs teismo išlaidas nuo nepriteistos ieškinio dalies, visą likusią sumą – 2000 litų – paaukojo…Pagynės vaikų namams. Dailius Dargis viešai verkia, jog su juo niekas nebendrauja iš Daktarų šeimos, o aš žinau viena: Daktarai seniai rėmė senelius, nepasiturinčius, kuravo netoli Užliedžių esančius pagyvenusių žmonių namus. Kas lankėsi teisėjų jau mistika paskelbtoje kavinėje, tas turėjo pastebėti, jog ten maitinami nepasiturintys vilijampoliečiai, kurie garsiai ir nuoširdžiai dėkoja. Beje, dėl kavinės Z.Tuliševskis buvo baisiai piktas: kaltino ponios Jadvygos maistą, kad jis toks geras, kad atgaivino liudytojų atmintį, ir jie visi atvažiavo liudyti. Gerbiamas prokurore: tai jūsų buvo darbas apklausti liudytojus, surinkti įrodymus. Jūs klausiate, kur buvo tie liudytiojai visus tuos metus – o kur buvote jūs visus tuos metus, o gal nežinojote, jog ikiteisminis tyrimas turi būti grindžiamas įrodymais, o ne pasakomis, kuriomis niekas netiki, nebent jūs…

  Prokuroras turėtų ne keikti ponią Jadvygą, kurios kavinėje liudytojai prisiminė seniai buvusių įvykių detales, o dėkoti jai, kad teisiamojo motina dirba geriau už prokurorą, kuris iki apeliacinės instancijos nesugebėjo nei surasti, nei apklausti liudytojų: nes jam užteko kažkokių trijų anonimų, beje, nepasižyminčių kokia nors gera atmintimi arba nuovoka. Juk visi, prisiekę sakyti tik tiesą, apie tariamas Mongolo nužudymo aplinkybes paliudijo skirtingai. Tačiau vienas šiuos anonimus sieja: tai, jog jie tik girdėjo šį pasakojimą, kurį perpasakojo ikiteisminio tyrimo tyrėjams. Amerikos teisėja tokie pasakojimai vadinami „pletkais“, ir jais negali būti paremti nužudymų bylų kaltinimai.

 Tiesa, vienas anonimas jau miręs. Mirus anonimui, tapatybė turi būti atskleidžiama, nes anonimui nebegresia joks mirtinas pavojus: jis miręs. Šio momento teisėjai kažkaip nepastebėjo ir nesusigaudė – jog byloje turi būti aiškinamasi, koks čia anonimas. Garantuoju, jog to anonimo nei vardo, nei pavardės tiesiog nėra: tie trys anonimai tai yra trys skirtingi pasakojimai priklausomai nuo tyrimo versijos ir asmenų grupių, kurios būtų pasirinktos nuteisimui. Kaip pateko į bylą visos trys vienai kitai prieštaraujančios istorijos – lieka paslaptimi. Gal bylą „siuvo“ tarpusavyje neapsitarę? O gal tiek pūdė ir laikė prokuratūros lentynose, jog pamatė, kad artėja senatis – tai taip krovė viską į vieną vietą, reikšmingas vietas praplėšydami – Čiapo epizode trūksta net 1700 lapų – jog net netikrino: atrodo šita byla kaip kliedesys, ar neatrodo.

 Spauda, Dailius Dargis ir Kristupas Krivickas turėjo garantuoti, jog į viešumą nepraslys tai, kad byla sufabrikuota: juk tiek metų visuomenei plaunant smegenis, buvo pavykę įtikinti, kad teisiami asmenys be galo pavojingi ir izoliuotini, jog juos uždarius Lietuvos BVP pakils, o žmonės gyvens geriau. Susirūpinusiais veidais ir pasirėmę vien teisėsaugos versija per geriausią eterio laiką aiškindami, koks baisus banditas ir žmogžudys yra Henrikas Daktaras, K.Krivickas ir panašūs žurnalistai turėjo būti tas garantas, kuris prokurorui Z.Tuliševskiui garantuos medalį. Tiesa, nusišalindamas nuo pareigų, Darius Valys apdovanojo Z.Tuliševskį.  

 Tik kaip dabar atrodo prokuratūra, kai apdovanotasis per baigiamąsias kalbas kažką nerišliai kalba, o spaudoje ir netgi sisteminėje, praslydusi informacija, jog byla – gryna klastotė.  

Kristina Apanavičiūtė 

Numuštame lėktuve prie Luhansko buvo lietuvių būrys?

Ukrainoje tapo įprasta bombarduoti taikius gyventojus Donecke, deginti neaiškiomis cheminėmis medžiagomis juos Odesoje, ir be sąžinės graužimo sakyti, jog vyksta kova su terorizmu. Labai skambūs terminai, tačiau labai gerai pateisinantys užsienio samdinių kraujo ir pinigų troškimą.

 Ne veltui Valstybės saugumo departamentas praėjusią savaitę pranešė, jog lietuviams dalyvauti atskilusių respublikų pusėje negalima, tai pažeidžia Lietuvos nacionalinį saugumą. Pasakė ir šventa – gal Lietuva kokią savo šachtą ten turi, kas žino. Atkreipiau dėmesį, jog VSD neuždraudė kariauti…Ukrainos pusėje.

 Ukraina nėra NATO šalis ir ten vykstantys įvykiai mūsų kaip trečiosios šalies niekaip neliečia. Be to, į vidinius šalių konfliktus kištis taip pat neturime teisės – nei kaip valstybė, nei kaip atskiri piliečiai. Tačiau VSD žinojo, ką sako. Kai buvo numuštas lėktuvas IL-76 prie Luhansko, jis sudegė visas, lavonus išsivežė „nacionalinė gvardija“ – kad netyčia nepaaiškėtų baisi tiesa. O kokia ta tiesa?

  Buvo paviešinta nuotrauka, kur šeši juodai vilkintys ir iki dantų ginkluoti smogikai fotografuojasi prieš skrydį. Dviejų smogikų labai lietuviški veidai, vieno – dar lietuviškesnė rusva barzda. Vienas iš baltiškų genų jaunuolių saliutuoja „Heil Hitler“ – ką neretai pamatysi Lietuvoje „patriotiškuose“ koncertuose. Pamačiau tą nuotrauką, na, gal pasitaikė keletas lietuvių, pagalvojau, juk už pinigus kiti ir tėvą motiną… Vėliau „priešiška“ rusiška spauda pranešė, jog lėktuve skrido 56 „specnaz“ grupė, kurioje buvo ir lietuvių, nors „oficialioji“ versija teigia, jog lėktuve buvo tik 49 “keleiviai”.

 Iš kur „priešiška“ spauda ėmė tokius duomenis? Ir kodėl šitaip žiauriai „teroristai“ numušė lėktuvą? Tiek šiais laikais, tiek ir senais visi karai vyksta vykdant aktyvią žvalgybą ir kontržvalgybą. Jeigu manote, jog sukilėliai senoviškai optiškai taikėsi į lėktuvą, žiūrėdami per taikiklio akutę, labai klystate. Buvo perimta skrydžio informacija: kas skrenda, koks krovinys, kokiu maršrutu. Į įrenginį įvedamos koordinatės, ir priešlėktuvinė raketa skrenda, ir tam tikrame taške susitinka su taikiniu. Šis lėktuvas skraidino kažkokį baisų krovinį – greičiausiai chemines bombas, be to, užsienio samdinius, kurie atskrido žudyti. Lėktuvo numušimo vieta buvo pasirinkta už miesto, kad, jeigu lėktuve yra cheminių bombų, jos susprogtų ne gyvenamojoje teritorijoje.

  Lietuvos „tautinis jaunimas“ jau seniai plyšauja per visus interneto portalus „nebijok pralieti rusų kraują“. Toks tautinis jaunimas dėl „šventos idėjos“ ir į specnazą užsirašys, ir į Ukrainą skris „rusų žudyti“ – moterų, vaikų, nes „prisimink, ką jie darė tais atmintinais 1940-1945 ir vėliau“.

 Šis užzombintas jaunimas ne veltui buvo zombinamas metų metus: patys generolai, kurie vadovauja šitam šlykščiam karui, į ugnį nelįs: jiems tinka zombiada, kurios didelius būrius priaugino mūsų sisteminė, zombinanti žiniasklaida, manipuliuodama istoriniais faktais ir tautos sąmone. Kai jus kvies užsirašyti į Ukrainos kariuomenę, į svetimšalių būrius, pagalvokite: ar tam gimėte, augote Lietuvoje, kad Ukrainoje oligarchų kare galvą padėtumėte? Šypsojosi tarsi narkotikų privalgę tie lietuviški „samdiniai“, o kai lėktuvas sudužo, tai iš gabalų turbūt jų kūno dalis rinko.

 Nenustebsiu, jeigu greitai pasirodys kokia nors žinia, jog lietuvių turistų autobusas apvirto Ukrainoje ir žuvo juo važiavusieji. Juk reikės kažkaip paaiškinti, kodėl grupelė lietuvių išvažiavo į Ukrainą ir dingo be žinios? Tiesa, kai karo kurstytojai nori besti pirštu, jog esą Rusija tiekia ginklus, priminsiu, jog Ukrainos kare jau senokai atidarytas „trečias frontas“ ir Rytų šalys tiekia tiek ginklus, tiek ir žmogiškuosius resursus pagal Prezidento Viktoro Janukovyčiaus prašymą, kai jis prašė Rytų pasaulio apginti Krymą. Vėliau likusios atskilusios Ukrainos dalies gynyba tapo savaime suprantamu dalyku. Tokios tikslios priešlėktuvinės raketos gaminamos ne Rusijoje, o vienoje iš arabų šalių. Arabų pasaulis, negalintis atsiginti amerikonų ir jų samdinių, seniai paskelbęs šventą karą, ir padės visur, kur tik įžengs amerikonas. Tas turėtų būti aišku ir lietuviams. Apie tai galėtų informuoti ir VSD, siūlydama nedalyvauti nei vienoje konflikto pusėje ne tiek dėl valstybės (nes šachtų Donbase tai neturime), o dėl savo pačių saugumo. 

Kristina Apanavičiūtė

Atsirado „dingę“ Medininkų žudynių bylos vaizdo įrašai: jau pusę metų jie prieinami youtube.com!

 

 Atsirado „dingę“ Medininkų žudynių bylos vaizdo įrašai: jau pusę metų jie prieinami youtube.com!

Nors Medininkų žudynių byloje prokuroras Rolandas Stankevičius kategoriškai kratosi net minties dėl įrodymų išreikalavimo ir prijungimo – septynių vaizdo kasečių, kuriose buvo nufilmuotas ligoninėje gulintis Tomas Šernas, netikėtai tų kasečių ištraukos atsirado tinklalapyje youtube.

2013 m. spalio 28 dieną patalpintame 47 minučių trukmės filme „Tomas Šernas“ yra „dingusios“ 1991 08 01 prokuroro Astaškos apklausos, kurioje Šernas įvardijo žudiku Makutynovyčių, ištrauka, o vėliau yra sudėtos ištraukos jau iš ATAS tarnybos, kuriai vadovavo Artūras Antanas Skučas, darytų vaizdo įrašų. Filme rodomas vaizdas, kai atsibunda Tomas Šernas ir vykstantis pokalbis žodis į žodį sutampa su išlikusios šios apklausos stenogramos tekstu.

1991 08 01 filmavo Jurijus Pivoriūnas, kuris perdavė kasetės kopiją Tomui Šernui. Nukentėjusys teismo posėdžiuose neprisipažino, jog turi šią kasetę. Kad tikrai ją turi, matome iš filmo, nes jame naudojama „dingusi“ Jurijaus Pivoriūno medžiaga ir „dingusi“ ATAS vyrų darytoji vėliau, jam gulint Kauno Klinikose. Filme nukentėjusysis Tomas Šernas tarsi atsiprašinėja, kodėl neliudija tiesos, kodėl nepateikia filmuotos medžiagos bylai. Teigia, jog tiesa byloje niekada nebus išaiškinta, ir ta tiesa keliaus per amžius. Ir bus Lietuvos tiesa, ir bus Rusijos tiesa – mįslingai filme kalba nukentėjusysis. Pirmą kartą sužinome, jog Tomas Šernas vis tik vaikšto.

Tiesa, sunkiai. Kodėl tuomet šitiek melo ir falsifikacijos Medininkų žudynių byloje, jeigu jau atsirado neva dingusi vaizdo medžiaga: ji sudėta į Rimo Morkūno filmą „Tomas Šernas“. Tiesa, medžiaga iškarpyta: kai Tomas Šernas taria Makutynovyčiaus pavardę, šitos vietos filme nėra. Bet kai atsako į klausimą, ar pažįsti žudikus „taip“, šita vieta filme palikta. Ką reiškia šitas filmas: dar viena manipuliacija, ar nukentėjusiojo Tomo Šerno „dalinis tiesos sakymas“? Ir kodėl prokuratūra neigia tiek šitos medžiagos egzistavimą, tiek jos svarbą tyrimui? Nukentėjusysis 1991 08 01 nurodo, jog užpuolikai buvo apsirengę civiliai ir…treningais. Artūras Antanas Skučas knygoje „Pėstininko užrašai“ nurodo, jog Audrius Butkevičius į Aukščiausią Tarybą privežė „kriminalinio kontingento“, „kad laisvės kova būtų diskredituota“.

Tie „bachūrai“ užkabinėjo AT dirbančias moteris, jais A.Butkevičius grasino moterims, apie tai išlikę tarnybiniai raportai.

Reikėtų suvesti Tomo Šerno minimus treninguočius ir tą faktą apie „berniukus“ KAD, ir tiesa gali pradėti išlįsti kaip yla iš maišo. Gal laikas pradėti tikrą tyrimą Medininkų žudynių byloje, o ne jį visą laiką imituoti? Filmas „Tomas Šernas“:

Kristina Apanavičiūtė 

 

Išlikusi garso įrašo stenograma:
T. -Tardytojas, A.-Apklausiamasis (Tomas Šernas), M.-Moteris, K- Kitas asmuo,
(?)- Ne visai aišku; (Tyli, šnabžda)- Pastabos, paaiškinimai
**************************************
Tardytojas: – Tomai, pasakyk, tai padarė kareiviai? Mirktelk, jeigu gali.
Apklausiamasis. – Jo.
T. – Kareiviai padarė?
A. – Jo.
T. – Jie buvo formoje?
A. – Jo.
T. – Kiek jų buvo? Du? Vienas? Trys?
A. – Penki.
T. – Penki buvo. Kokioj formoj buvo? Karininkai ar jauni?
A. – jo….. –ais-s-s (?)
T. – Lietuviškai kalbėjo ar rusiškai?
A. – vi..as… (?)
Kitas asmuo. – Vienas ten….buvo.
T. – Lietuviškai kalbėjo, mirktelk jeigu gali. Lietuviškai? Lietuviškai?
A. – Taip.
T. – Šaudė visi ? Ar vienas šaudė?
A. – (Tyli).
T. – Vienas šaudė? Du šaudė? Trys?
A. – Trys (??)
T. – Iš automato šaudė? „Taip“- sakyk.
A. – (Tyli).
T. – Forma dėmėta buvo? Maskuojanti? Ar juoda?
A. – Na … na … dė.
T. – OMON-as buvo gal?
A. – Taip.
T. – OMON-as buvo?
A. – Aha.
T. – Nieko nepažinai iš jų?
A. – virššš….a-a-a (??)
T. – Kuris į tave šovė? Jaunas ar senas?
A. – Mk..ik… natovičius.(?)
T. – Makutinovičius?
A. – Makutinovičius (tyliai šnibžda).
T. – Ne?
K. – Jam negana čionai?
Moteris – Prašau?
K. – Gal duot vaistų kokių nors?
T. – Gal jam duot pasiilsėti?
P. – Gal palauksim minutėlę.
T. – Nu.
A. – Oi…
M. – Gerklė skauda turbūt? Gerklę skauda taip?
A. – Taip.
K. – Kad ten gyvena…(??).
M. – … šiandien iš naujo.
T. – Hmm.
M. – Ar pameni kas buvo? Ar tu žinai, kad tu ligoninėje guli?
A. – Žinau.
M. – Ir kad tau galva sužalota, žinai?
A. – Žinau.
M. – O kas galvą sužalojo? Ką?
A. – Žinau.
M. – O kas?
A. – A-has… buvo. (?)
M. – Duosiu dar vieną gurkšniuką gerai vandens. Nu, dar atsigerk vieną.
A. – Oi .. kaip gera. (tyliai šnabžda)
T. – Jauni jie buvo? Ar seni? Jauni buvo ar seni jie?
A. – Na ….tas… žinot .. (???)
M. – O gal dar draugus.. draugus.
T. – Su mašina jie buvo atvažiavę?
A. – Ne.
T. – Su motociklu?
A. – (tyli)
T. – Nežinai. Lietuviai buvo jie ar ne? Lietuviai buvo?
A. – Nijasno (tyliai)…. ai, bišk… (???)
T. – Nekalbėjo jie?
A. – m-m (numykia) (??).
T. – Šaudyt iš karto pradėjo?
A. – Uhumm.
M. – O iš ko šaudė? Iš pistoleto ar iš automato?
A. – Iš… iš..
M. – Ką?
A. – Visos.
M. – Iš visko.
K. – Iš visko.
M. – Taip.
T. – Jie jus paguldė? Nieks iš jūsų nesipriešino?
A. – Ne.
M. – „Ne“- aiškiai pasakė.
K. – Paklausk su kokia uniforma…
T. – Kokia forma buvo? Demė.., tokia maskuojanti?
A. – Žinau…(?).
T. – Ar juoda? Treningais gal buvo?
A. – Aps…(??).
K. – Nesijaudink, nesijaudink, nesijaudink. Ramiai. Nesijaudink. Duokit jam biškį atsigerti.
K. – Gerai, gal duokim pailsėti jam nebe
T. – Ai, aš pats nuvargau, nes žinot įtampa tokia…
K. – Tomai, Tomai, pažiūrėk į mus.
A. – Taip.
T. – Dar kartą norėjom paklausti tave. Kareiviai buvo?
A. – Taip (?-tyliai)
T. – Pagal amžių. Vyresni už tave buvo?
A. – (Tyli).
T. – Juodoj formoj buvo?
A. – Nevažna.
T. – Maskuojančioj formoj buvo?
A. – Ai. Neatsimenu.
M. – Neatsimeni.
T. – Neatsimena.
K. – Dar kartą paklauskit.
M. – O kiek žmonių buvo ar tu atsimeni? Kiek buvo žmonių? Daug ar keli?
A. – (Tyli).
M. – Neatsimeni irgi ? Ar daug jų buvo?
A. – (Tyli)
K.- Prastai (???) Tomai….
T. – O čia teisme….

Donecke į visus iš eilės šaudė lietuvės (ar latvės, estės) snaiperės?

Kol Lietuvos ir kito “demokratinių šalių” pasaulio atstovai bando aiškinti visiems, kodėl blogi “teroristai, separatistai”, kad numušė Ukrainos oro pajėgų lėktuvą, kuris, esą skraidino tik “tvarsčius, vandenį”, bet jokiu būdu ne bombas, kuriomis birželio 2 dieną nusėjo Luhanską, ir užmušė daugiausiai moteris ir vaikus, Rusijos TV atsargiai bando pasakyti pasauliui, jog Donecke šaudė snaiperiai iš Baltijos kraštų.   Korespondento buvo paklausta, iš kokių šalių snaiperiai, jis atsargiai atsakė, Estija, Latvija, bet tarp eilučių tarsi buvo pasakyta „Lietuva“. „Iš viso, tai Baltijos kraštų snaiperiai, tiek galiu pasakyti, tas pats kontingentas, kuris šaudė į visus iš eilės Čečėnijos kare“.   Klausimas: „O ten moterys, ar vyrai?“ Iš įvykio vietos korespondentas atsako: „Moterys, dvi moterys. Ir jos šaudė baisiai – visus iš eilės, ką tik pamatė einant“.   JAV specialiųjų pajėgų atsargos karininkas Andrew Eiwa,  kuris yra apdovanotas Lietuvos valstybiniu apdovanojimu, kiek atviresnis. Jis atvirai džiūgauja socialiniame tinkle facebook: „Šaunuolės Baltijos snaiperės, jau tada, 1994 metais, Čečėnijos kare, teko girdėti, jog rusų kariai verkė“. “It is good to hear that the legendary Baltic sniper women are still in action. I remember Russian troops whining about them during the first Chechen war in 1994.” 2014 m. gegužės 31 d., 21:29, facebook.   Kol ukrainiečiai įtarinėja savo biatlono žvaigždę ten šaudžius, galėtų jie pabandyti paieškoti šiek tiek tolėliau – nes tiek Rusijos, tiek Amerikos apžvalgininkai ir karo specialistai  duria į…Baltijos šalis.   O kadangi kalba Eiwa, kuris reiškėsi būtent Lietuvoje, tarp eilučių galima išskaityti, kurios valstybės snaiperės tai yra. O tai jau tarptautinis skandalas.
Kristina Apanavičiūtė

Pensijų bylos drebina socialinės politikos sistemos pamatus

Dar 2008 metais valdantiesiems konservatoriams per „naktinę mokesčių reformą“ nusprendus, jog valstybę gali paremti patys skurdžiausi ir silpniausi – senatvės ir neįgalumo pensininkai – šio savo žingsnio konservatoriai niekada nerevizavo, tik gyrėsi reklaminiuose šūkiuose: „Kartu pasiekėme daug. Tęskime pradėtus darbus“.

 Taigi, 2012 metų Seimo rinkimuose konservatoriai siūlė tęsti tautos skurdinimo darbus, todėl nepateko į valdančiąją koaliciją.

 Konservatorių atliktas klaidas teko taisyti socialdemokratams ir darbiečiams, po 2012 metų Seimo rinkimų suformavusiems daugumą Seime.

 Buvo atstatytos pensijos dirbantiems ir tiems, kurių pensijos buvo mažinamos – tačiau atimtoji pensijos dalis nebuvo grąžinta.

 Nuo neteisėtų veiksmų pradžios praėję jau 5,5 metų, todėl kreipusis į teismą, teisėjai įvairiai reaguoja į pareiškimus dėl pensijų sugrąžinimo.  

 Teisėja I.Paulauskienė vienoje byloje iš viso nusprendė, jog nereikia nagrinėti tokio skundo, neva suėjusi senatis. Kaip teisėja tą senatį apskaičiavo – neaišku. Nutartyje nurodyta, jog pilietis turėjo suvokti, jog prieš jį atliekami neteisėti veiksmai jau tada, kai buvo padaryta pirma pensijos išskaita. Kaip piliečiams suvokti, kad jie apvagiami, jeigu per TV Andrius Kubilius sakė, jog Vyriausybės veiksmai teisėti? Kad pensijų atėmimas įmanomas krizės metu?

  Įdomios bylos, kuriose teisiasi pareigūnai – apie jas spaudoje neišgirsime. Kadangi po praėjusių straipsnių apie pensijų susigrąžinimą sulaukiau atsiliepimų, ir vieni jų buvo abejonės, ar tikrai tokios bylos vyksta, pasiteiravau advokato Anatolijaus Novikovo apie jo praktiką.

  Paaiškėjo, jog bylos ne tik vyksta, bet jau pasiekusios ir Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą, ir netgi Konstitucinį! Advokatas iš savo praktikos paminėjo pareiškimą dėl sumažintos saugumo pareigūnės pensijos, atimta suma sudaro net 25 000 litų, todėl pareigūnė kovos, jeigu reikės – ir iki žmogaus teisių teisingumo teismo. Panevėžyje veikianti pareigūnų profsąjunga taip pat teismuose pasiekė, jog jų nariams pensijos atstatomos. Kodėl visa tai nevyksta Lietuvos mastu ir kiek dar politikai žadės atiduoti per gyvenimą žmonių uždirbtą turtą – pensiją, jeigu jau 2012 metais Konstitucinis Teismas išaiškino, jog pensija yra nuosavybė, ir negali būti atimta – neaišku.

 Politinėje plotmėje jau pradėta žadėti grąžinti pensijas dalimis, bet gyventojai turi būti budrūs: pensijos bus grąžinamos tik menkomis sumomis, o belaukiant, kol jas sugrąžins, tikrai gali sueiti ir tikra senatis, kuris yra 10 metų. Susidaro įspūdis, jog valdžia pažadais tęsia laiko terminus, o teismams galimai teikiamos rekomendacijos pareiškimų arba nepriimti, arba palikti nenagrinėtais. Patartina pradėjus kovoti, remtis kvalifikuoto teisininko pagalba, kad neatsitiktų, kaip minėtoje buvusios VSD pareigūnės byloje: teisėja priėmė nutartį palikti pareiškimą nenagrinėtu, skubiai reikėjo rašyti atskirąjį skundą, kuris LVAT buvo patenkintas. Tačiau padirbėti ties juo teko – įrodinėti, jog asmuo termino nepraleido, nes nežinojo, kad jo teisės pažeidžiamos, nes tokia buvo valstybės politika. Pensijų bylose administraciniuose teismuose gali atstovauti ir teisininkai – profesionalai, nepriklausantys advokatų profesinei bendrijai, taip pat ir kiti asmenys – pavyzdžiui, jauni ir sveiki šeimos nariai, gavę iš asmens notarinį įgaliojimą. 

 

Kristina Apanavičiūtė

Donecke Ukrainos kariuomenė naikina viską, kas gyva

Kol pasaulyje nieko nevyko, Ukrainoje buvo išrinktas papildomas, dar vienas prezidentas, juo tapo Porošenka.

Tik išrinktas pažadėjo, jog Rytų Ukraina bus „sutvarkyta“, to pažado vykdymo irgi ėmėsi.

Donecke pasirodė lėktuvai, kurie šaudė į bet ką – ar tai būtų oro uostas, ar gyvenamasis namas. Gatvėse nugriuvę kraujo balose kūnai – pagyvenusių močiučių, vaikų (pataikyta į vaikų polikliniką), o provakarietiška spauda praneša, jog „nukauti teroristai“.

Rytų Ukrainoje taikūs gyventojai žudomi etniniu pagrindu, nes jie yra etniniai rusai, ir nesutinka su fašistinės karinės chuntos, kuri netgi prezidentą sau naują, senajam net neatsistatydinus, išsirinko, valdžia.

Rytų Ukrainos gyventojai nesutinka su „amerikietiška svajone“, pagal kurią Tarptautinis Valiutos fondas primygtinai liepė dvigubai susimažinti pensijas, ir dvigubai pasididinti dujų kainą. Gyventojai, kurie atsimena antrojo pasaulinio karo nacių žiaurumus, ir kurių namai sproginėja jau antrą kartą gyvenime – šį kartą nuo ukrainiečių nacistų – negali savo akimis patikėti, ką mato – nes po II pasaulinio karo buvo pasirašytos tarptautinės kovos su nacizmu sutartys. Buvo pasauliniu lygiu žadama, jog „daugiau niekada nacizmo, daugiau niekada genocido“. „Pravyj sektor“ banditai pagarbiai vadinami „Nacionaline gvardija“ ir visur Ukrainoje šaudo ukrainiečių karius, kurie atsisako vykti į Donecką vykdyti genocido. Žūsta dešimtimis patyrę, į taikių gyventojų gynybą stoję SSRS spec. Operacijų dalyviai ir Ukrainos kariuomenių veteranai. Vakarai valo Ukrainą nuo patyrusių kovotojų, kad užpuolus tikram, ne vidiniam priešui, nebebūtų kaip apsiginti.

„Pravyj sektor“ banditus naujoji valdžia bet kada galės sudoroti – juk revoliucijos ryja savo vaikus. Lietuvoje toliau gyventojams ideologiškai plaunamos smegenys provakarietiškoje, gausiai iš Vakarų „demokratijos“ fondų finansuojamoje spaudoje, ir teigiama, jog Ukrainos valdžia legali, o Rytų Ukrainoje ji kovoja su „teroristais“.

Pavienių Rusijos būrių skverbimasis per Ukrainos sieną ir realios pagalbos žudomiems gyventojams teikimas vadinamas „Rusijos intervencija“, o jokios intervencijos nevykdantis Prezidentas V.Putinas – „teroristu“, „žudiku“, nors dėl karo Ukrainoje kurstymo, krizės sukėlimo tiek Rusijos, tiek ir Vakarų spauda apkaltino…Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę! Provakarietiška spauda, matosi, tamposi konvulsijose – nerimauja, kodėl Rytų Ukrainoje yra teikiama reali karinė pagalba, taip pat plyšauja iš džiaugsmo, jog Donecke po naktinės atakos daug aukų.

Tuo pačiu metu Lietuvoje vykdomi naktiniai lėktuvų skrydžiai – gal treniruojamasi „realiems veiksmams“ Lietuvoje? Kas čia žino, koks Ukrainos betvarkės strategų tikslas – iki kur gi ruošiamasis praplėsti Ukrainos gaisro židinį (fronto liniją)? Lietuvoje antrai kadencijai perrinkus, kaip teigia užsienio spauda, dėl Ukrainos krizės (karo) kaltą asmenį, tikėtis taikos yra naivu. Tik, klausimas, kas iš pasaulio galingųjų pagaliau imsis sustabdyti tą Amerikos siautėjimą Ukrainoje? Juk žūsta taikūs gyventojai: pensininkai, vaikai, paaugliai?

Lietuvoje, ypatingai socialiniame tinkle facebook, labai suaktyvėjusi rezervo kariškių veikla, jie pasisako prieš „kolorado vabalus“, kitaip negu jie mąstančius vadina „išdavikais, kuriuos reikia naikinti“.

Galimai Lietuvoje sugalvotas panašus planas kaip Ukrainoje – jog revoliucijėlę vykdytų net ne kariškiai, o seniai į atsargą išėjusieji ir mūsiškis „Pravyk sektor“ – įvairūs žinomi ir įslaptinti „tautinių“ smogikų būriai, kuriems neretai vadovauja netgi ne atsargos, o aktyvūs profesionalios kariuomenės kariai. Vis dar yra vilties, jog Ukrainoje ir pasaulyje nugalės sveikas protas, nes beprotybė aiškiau kaip dieną, kurios šviesoje vykdomi bombardavimai, matyti Donecke: Ukrainos armija bombarduoja savo pačių miestus. Tokios beprotybės niekas nematė nei viename kare. Tai yra klasikinės CŽV metodikos „savi šaudo į savus“ įgyvendinimas praktikoje.

 Tokios metodikos būdavo tik siekiamybė, Ukrainos pilietiniame kare tai tapo realybe. Ukraina leidžiama pelenais ir dūmais, vykdomas „valymas“. Naujasis „prezidentas“ jau svajoja ir apie Juodosios jūros baseino perlo – Krymo – bombardavimą. Priminsiu, jog Donecko bombardavimo tariamas legalumas susijęs su tuo, kad ginti taikių gyventojų jiems patiems prašant gegužės 25 dieną atvyko Čečėnijos batalionas, kuris karinės Kijevo chuntos buvo įvardytas kaip „teroristinės pajėgos“, kurias neva reikia sunaikinti. Rezultatas – žuvo taikūs gyventojai, vienas Ukrainos lėktuvų irgi buvo numuštas.

 Kryme vykdomas aktyvus kurstymas dėl „nelegalaus referendumo“, keliamas žmonių nepasitikėjimas nauja santvarka, o Porošenka pažadėjo užpulti Krymą. Kadangi Krymas priklauso (ir iki Chruščiovo „žesto“ priklausė) Rusijai, vadinasi, Ukraina ruošiasi užpulti Rusiją. Tokie drąsūs Porošnekos pareiškimai rodo, jog jis yra tiesioginis proamerikietiškų jėgų, sukėlusių krizę Ukrainoje, statytinis. Pasaulį apskriejo jau „teisėtų ir demokratiškų“ rinkimų Ukrainoje nuotraukos, kuriose rinkėjai meta po 4 biuletenius į balsadėžes. 

Kristina Apanavičiūtė 

Ukrainos nelegalioji valdžia aiškiai parodė, ką būtų padariusi su Krymu

Kai visas „laisvasis, demokratiškasis“ pasaulis aikčiojo, kokie blogi rusai, V.Putinas ir visi, kas tik pasisako už taiką Ukrainoje, ir ypač Kryme, tuomet teroro ir civilių gyventojų žudymo karinėmis priemonėmis galimybė neva buvo teorinė: nors jau Maidane pasirodė gerai treniruoti „Pravyj sektor“ smogikai bei 400 karių, permestų iš Sirijos „sukilėlių“ tarpo. Ne paskutinėse gretose kovėsi ir Vilniuje, 1991 metais apmokyti ukrainiečiai, Maidane jau savarankiškai vadovavę kuopoms, statę barikadas ir mėtę Molotovo kokteilius. Juos gamintis išmoko vėlgi Vilniuje, per „neprievartinę, dainuojančią revoliuciją“.

Ir kai buvo bandoma vaizduoti, jog niekas niekada jokio Krymo nei bombarduoti, nei paleisti pelenais nebandė, visas vaizdas – kaip Vakarai nusprendė nukariauti Ukrainą ir paversti ją kone atomine dykra – pasirodė šį mėnesį. Chunta nesigėdijo šaudyti ir deginti vaikus, nėščias moteris – visur matėsi „specnazo“ braižas. Ir nors Saška Bilyj buvo nušautas, jo pasekėjų ir kolegų, pasirodo, yra paruošta tiek daug, jog jų užteks Ukrainą paversti pelenais.

Nors „laisvoji spauda“ bando pavaizduoti, jog Ukrainos Prezidento Viktoro Janukovyčiaus tarsi nėra, jis aktyviai dirba Ukrainos labui. Tai tik jo pastangų dėka buvo nenukariautas Krymas. Ne referendumas, ne „žali žmogeliukai“, atkakę neva iš Rusijos, išgelbėjo Krymo žmones. Vis dar veikiantis, daugiau karinėje plotmėje, ne politinėje, Prezidentas, pasikvietė viso pasaulio „specnazo“ būrius, ir tai jie stovėjo strateginiuose postuose, tai jie numušinėjo NATO bepiločius lėktuvėlius. Ir kai Rusija ir Putinas buvo kaltinami „Krymo okupacija“, juk kaltintojai žinojo, jog Krymą apsaugojo visiškai ne Rusija, o jungtinė specialiųjų pajėgų rinktinė: kurią pirmiausia pradėjo kurti deginti ir akmenimis apmėtyti, bet nenugalėti Berkuto vyrai.

Ukrainos chunta su iš kalėjimo pabėgusia „princese“, kuri netgi ruošiasi kandidatuoti Prezidento rinkimuose – nors visame pasaulyje ką tik iš kalėjimo išėję asmenys negali kandidatuoti dėl teistumo – grasina toliau taikiems gyventojams, o atpirkimo ožiu vėlgi įvardija V.Putiną. Jis kaltas dėl visko, ir, kaip suprantu, kalčiausias dėl to, jog neįveda savo kariuomenės pilnoje parengtyje, kad apgintų žudomus Ukrainos piliečius.

Ukrainos Prezidentas Viktoras Janukovyčius toliau priverstas samdytis įvairių šalių specialiųjų pajėgų kovotojus, kurie noriai eina į pagalbą. Įsimintina žinia yra ta, jog Talibano kovotojai buvo paprašyti atvykti ginti Rytų Ukrainos, į ką Talibano judėjimas noriai atsiliepė ir atsiuntė kelis šimtus kovotojų. Apie tai „laisva vakarietiška“ spauda juk nerašo. Talibai tikrai nežudys moterų, vaikų, tai yra amerikietiškas braižas. Amerikiečių „taikos palaikytojai“ yra nužudę ne vieną taikų gyventoją Afganistane ir kituose “misijų „kraštuose“. Lygiai pagal tokį patį scenarijų buvo įkūrinėjamas „gaisras“ Balkanuose, kai, pasitaikydavo, jog UN stebėtojams esant musulmonų teritorijoje ir siekiant apsaugoti juos, į tikėjimo brolius pradėdavo šaudyti musulmonų pajėgos: būtent, užsienio samdiniai, ir galimai tokio tipo, kaip nušautasis Saška Bylij. Ne paskutinį vaidmenį Balkanų kare suvaidino ir Prancūzų svetimšalių legionas, įstojęs į karą už pinigus vienoje iš konfliktuojančių pusių. Šiame legione beje tarnavo ir keli lietuviai…Lietuviai taip pat įsivėlę į „taikos palaikymo misijas“ Balkanuose, yra žuvęs karys, užvažiavęs ant minos.

Pavertus pelenais Ukrainą, galima bus taiką palaikyti 50 metų, ir turėti, kur bus galima permesti „atostogaujančias“ kariuomenes. Humanitarinės kariuomenės paskirties, arba buvimo nuolatinėje kovinėje parengtyje Tėvynės sargyboje kažkodėl Vakarų šalys nebemato: o kas gins kad ir Lietuvą, jeigu mūsų specialiosios pajėgos nuolat „kariauja“ užsienyje“? Kas mus gins, jeigu mūsų „desantas“ susilaužo kojas per kariuomenės šventę – ką jie veiks priešo užnugaryje?

Dėl karo iš Lietuvos kariuomenės išėjo gana patyrusių karių, verčiau pasirinko būti bedarbiais, negu kovoti ne savo karą. Apie tai oficialūs šaltiniai neskelbia, meluojama, jog pasipildė karių gretos – iš tiesų jos retėja. Ypač kariai iš specialiųjų pajėgų ir savanorių rinktinių, kurios važinėja po karštus taškus, žino, jog numatytas planas kruvinai kariauti artėjančiame kare, todėl bent kiek mąstantys kariai ir pasirinko atsitraukimą.

Internetinėje spaudoje Seimo narys Arvydas Anušauskas, buvęs SSRS kariškis, vėliau jau Lietuvos kariuomenės atsargos karys, pasigyrė, jog važiuoja stebėti Prezidento rinkimų į Ukrainą. Kažkas po jo džiugia žinia ir pakomentavo: kad tik ko neatsitiktų. Ukrainoje jau yra ir žuvusių, ir dingusių ne tik Vakarų stebėtojų, bet ir JAV patyrusių karių, žurnalistų, pagrobiami Ukrainos chuntos politikai. Arvydas Anušauskas labai drąsus, jeigu vyksta į kol kas vidinio karo draskomą šalį, į kurią įvažiuoti galima, tačiau galima ir nebeparvažiuoti.

Kryme gyvenimas vyksta ramiai, kaip kurorte. 0,5 tonos trotilo, konfiskuoto „blokposte“, turbūt bus permesta kovotojams, kurie saugo Rytų Ukrainą. Donbase susikūrė moterų specpajėgų grupė. Moterys su ginklais ir kaukėmis atvirai per interneto TV grasina žudikams, jog „jums liko tik para, toliau – likvidacija“. Pažymėtina, jog tokio tipo karuose, kaip Balkanų ar Ukrainos karas, būtent žudomi vaikai ir moterys, seneliai, ir jeigu silpnoji pusė pradėjo ginkluotis, vadinai, chuntos planas gali neišdegti.

Manau, jog pasaulį dar apskries vaizdai, kaip Donbaso moterų specpajėgų grupė likviduoja kokį Vakarų agentą arba pinigais persisotinusį „blekvoterį“.

Situacija iš tiesų yra tokia, jog Viktoras Janukovyčius yra veikiantis Prezidentas, jis vadovauja kariniams veiksmams Ukrainoje, kviečiasi pasaulio pagalbą, ir jos sulaukia, nes pasaulio dalis jį pripažįsta kaip veikiantį Prezidentą: nes jis niekada nebuvo nušalintas. Vakarų propaganda su iš kalėjimo nelegaliai pabėgusia, bausmės neatlikusia ir teistumo nepasinaikinusia Tymošenko yra veiksminga tik tiems, kas nemąsto. Mąstantiems ateina laikas, kai pradedi sverti: kas iš tiesų vyksta, ko norėjo Krymo žmonės, ir ko nori tos ginkluotos moterys Donbase? Ir jeigu moterys, kurios simbolizuoja gyvybę, priverstos imti į rankas šautuvą, ar dar reikia geresnio argumento? Ir kodėl tuomet kas dieną yra linksniuojamas Putinas? Gal jis vadovauja Talibano ar Sirijos smogikams? Gal jis per savo specialiąsias pajėgas likviduoja Islamo kraštų kankintojus? Ne. Ukrainoje veikia didelis trečiųjų jėgų susitelkimas, jis veikia vieningai. Ir jis neleis pakartoti Balkanų klaidos, kai nebuvo apginti taikūs gyventojai, ir leista juos išskersti. Iš esmės Rusijos Dūma ir priėmė sprendimą padėti Ukrainai – vien dėl to, jog Balkanuose genocido scenarijus jau buvo panaudotas. Buvo priimti sprendimai, jog daugiau niekada neturi būti Balkanų ar panašaus gaisro. Tai kas čia veikia nesąžiningai? Amerika, kuri kankina ir naikina visą pasaulį, ar Islamo kraštų kovotojai, kuriuos teisėtai pasikvietė Ukrainos ginti veikiantis, nenušalintas Prezidentas Viktoras Janukovyčius? 

Kristina Apanavičiūtė

Pedofilijos bylos herojus Francesco nužudytas praėjus vos 3 dienoms po D.Kedžio mirties?

  Pedofilijos byloje, konkrečiai mergaitės liudijimuose, buvo minimas italas Francesco, kurį kai kurie asmenys siejo su Italijos verslininku. Toks verslininkas turėjo plačius verslo ryšius tiek Lietuvoje, tiek Suomijoje, ir, kalbama, Suomijoje yra apmokėjęs kambarį viešbutyje kitam pedofilijos bylos veikėjui A.

Mergaitė savo liudijimuose yra nurodžiusi, jog jos krikšto tėvas visiškai ne A., o Frančeskas. Kad mergaitė verkdama yra taip pasakiusi, tvirtino ir jos giminės. Kas tas Frančeskas, lietuviškoji teisėsauga nesidomėjo. Nebuvo įdomus šitas Frančeskas ir lietuviškai spaudai, nes tokio asmens egzistavimas sugriautų kruopščiai statytą „pedofilijos nėra“ kortų namelį.

Kaip praneša Italijos spauda, ramiame Miane miestelyje 2010 04 20 ramus gyventojas Francesco Rizzi nušovė žmoną, tada siekė nusižudyti, tuo pačiu ginklu šaudamas sau į veidą. Teisėsauga ir medikai nebegalėjo jo išgelbėti, nors F.Rizzi skraidintas į ligoninę sraigtasparniu. Beje, kai šaunama į veidą, tai kad ir likęs dar kelias valandas gyvas žmogus, prieš mirtį nebegali papasakoti įvykio aplinkybių. Be to, techniškai nusišauti „į veidą“ yra sudėtinga, dažniausiai šaunamasi į smilkinį, arba į burną įstačius pistoleto vamzdį. Šūvis į veidą yra veikiau kaip kankinimo, o ne savižudybės, būdas. Peršovus veidą, ir palikus sužalotą žmogų, mirštama nuo mirtino nukraujavimo. Tai vadinamoji kankinanti mirtis, jog mirtinai nukraujuojant galėtum apmąstyti, ko nepadarei „mafijai“ ir kodėl buvai nušautas.

Panašiau, jog tarptautinis pedofilų tinklas vykdė svarbių liudytojų pašalinimo operaciją: Lietuvoje 2010 04 17 buvo nužudytas Drąsius Kedys (pagal kūno sužalojimus, irgi ilgai kankintas, skandinant, girdant alkoholiu ir vaistais, daužant ir laužant visus kūno kaulus, galimai siekiant išgauti informaciją apie jo turimą filmuotą medžiagą, susijusią su pedofilų tinklu), o Italijoje 2010 04 20 susidorota su Francesco Rizzi ir jo žmona, kuri galėjo žinoti apie vyro pomėgius, nes norėjo jį visam laikui palikti. Miestelio gyventojai buvo sukrėsti, nes ši pora buvo rami ir niekuo neišsiskyrė. Nužudymo ir savižudybės versija yra tokia, jog konfliktas įvyko dėl to, jog vyras buvo palikęs moterį krizėje, išvažiavęs, ji buvo ilgai viena, ir žmona siekė dabar jau visam laikui išsiskirti, buvo nusipirkusi bilietą į Paryžių.

Pedofilijos istorijoje minima, jog Frančeskas buvo Lietuvoje, vykdė verslą, o paskui „dingo“. Jeigu čia tas pats Frančeskas, tai jis grįžo į Italiją, kur galimai buvo sudorotas. Todėl ir „dingo“. Atkreipkime dėmesį į stulbinantį datų sutapimą: 2010 balandžio 17 dieną ant Kauno marių kranto randamas Drąsiaus Kedžio lavonas. Po trijų dienų Italijoje Francesco Rizzi nušauna žmoną ir esą bando nusižudyti pats. Kūnus randa sūnus Ronni, iškviečia pagalbą, bet tėvo (persišovusio ir išsidraskiusio sau veidą) nebepavyksta išgelbėti. Francesco miršta baisia mirtimi, peršautas į veidą, ir prieš tai kurį laiką dar likdamas gyvas. Drąsiaus Kedžio ir Frančesko Rizzi laidotuvės vyksta kone tą pačią dieną. Ar tai yra tas pats mergaitės minėtas Frančeskas, nesužinosime, nes Lietuvos teisėsauga iš viso nesidomėjo visais pedofilijos bylos herojais, galiausiai prieštaraudama sveikam protui ir bylos duomenims, nusprendė, jog pedofilijos kaip reiškinio Lietuvoje, nėra, todėl visa pedofilijos istorija yra išgalvota.

Galiausiai pradėjo teisti pedofilijos bylos nukentėjusiosios gimines (pati garsiausia yra „triusikų“ byla), o pačią nukentėjusiąją net nesibaigus bylos nagrinėjimui, su brutalia jėga panaudojant dujas ir elektrošoką, bei chemines medžiagas, išplėšė pedofilijos bylos kaltinamojo draugei ir „Kriminalinės policijos biurui“ – ( kuris saugojo su didžiausia pagarba pedofilijos bylos herojus) – „auginti ir prižiūrėti“. Aišku, ir šitoje brutalaus smurtavimo byloje kaltinamųjų suole sėdi ne smurtautojai, o nukentėjusieji: nes pedofilijos Lietuvoje nebuvo ir nėra, o kas tik bandys apie tai kalbėti, tuos sudoros švelni teisėsaugos ranka.

Kad Italija seniai kenčia nuo tarptautinio pedofilų tinklo, griaudėja pranešimais kas dieną Italijos spauda. Italijos teisėsauga, nesidomėjusi, kas iš tiesų įvyko Francesco Rizzi namie, kai jis esą nušovė žmoną ir nusižudė pats, irgi nuėjo lengviausiu keliu.

F.Rizzi žmona buvo prancūzų kilmės, buvo nusipirkusi bilietą į Paryžių, ir norėjo palikti ją didelėje krizėje palikusį vyrą, kaip praneša spauda. Ar iš tiesų ji norėjo vyrą palikti vien dėl nelojalumo – o gal dėl pomėgio vyrams ir vaikams – šito nesužinosime. Francesco Rizzi buvo 61 metai, jis su didele pagarba palaidotas miestelio kapinėse. Nušautai antrajai jo žmonai Adelaidei buvo vos 50 metų.

Prisiminkime pedofilijos bylos kaltinamojo šeimos padėtį: taip pat buvo vedęs antrą kartą. Neretai netradicinės orientacijos žmonės ir iškrypėliai būna prisidengę suvaidintomis santuokomis dėl įvaizdžio. Kas vyksta iš tiesų jų gyvenimuose, neretai nežino netgi antros jų pusės, o sužinoję, neretai būna pašalinamos kaip nereikalingi žaidėjai. Kartu su iškrypėliais.

Kad Lietuvos saugumas turi tamprius ryšius su Italijos saugumu, irgi nėra paslaptis, ir liudytojų neutralizavimo operacija galėjo vykti organizuotai ir viską kruopščiai suplanavus. Prisiminkime, kaip užsienyje buvo tuo pačiu metu sugautas D. Kedžio draugas Žilius, skraidintas į Lietuvą, tik dėl rūko parskraidintas diena vėliau, negu prodėta vykdyti D.Kedžio lavono pateikimo visuomenei operacija, todėl nepavykę jo apkaltinti savo draugo nužudymu, bei nespėta jo paties nužudyti. Jau šiuo metu taip pat miręs Žilius tuomet davęs interviu nurodė, jog jam atrodo, būtų buvęs ir jis nužudytas, įspraudžiant jam ginklą į rankas, taip būtų buvę atsikratyta iš karto dviejų pedofilijos bylos liudytojų, susidūrusių su pedofilijos ir prekybos žmonėmis tinklo atstovais akis į akį, kai važiuojant į Vilnių buvo sustabdyta D.Kedžio mašina trijų sportiškos išvaizdos vyrų.

Pedofilijos istorija tikrai turi tarptautinį elementą, o scenaristai gali būti sėdi net ne Lietuvoje. Kodėl Lietuvoje dingsta tiek daug vaikų ir neskatinamas lietuvių bevaikių porų aktyvus domėjimasis našlaičiais, kvietimas būtent lietuvių poroms globoti ir įvaikinti vaikus – kaip tai numato Lietuvos Respublikos įstatymai – lieka atviru klausimu. Į šitą klausimą galima buvo atsakyti, kruopščiai ištyrus pedofilijos bylą, o ne ją numarinant, kartu į marias ir į balas panardinant visus šios bylos veikėjus.

 Labai Lietuvos valdžios kritikuojamas Ukrainos Prezidentas Viktoras Janukovyčius pats asmeniškai prižiūrėjo baudžiamąją bylą, kai Ukrainoje buvo žiauriai nužudyta teisėjo šeima. Ir niekas tuomet neinicijavo jokios apkaltos Prezidentui, kaip tik laikė tokį poelgį labai teisingu. Lietuvos Respublikos Prezidentės nuolatinis aiškinimas, jog ji negalėjo niekaip kištis į pedofilijos istoriją yra nepateisinamas, nes ši istorija nebuvo paprasta šeimos drama: ji susijusi su tarptautiniu prekybos žmonėmis tinklu. Taip pat šioje istorijoje buvo nužudytas teisėjas, teisėjos brolis, bei artimas politikų draugas, byla visada turėjo rezonansinį atspalvį, apėmė visuomenės interesą.

Tarptautinė prekyba žmonėmis yra labai sunkus nusikaltimas, ir tokio nusikaltimo slėpimas ir siekis užgniaužti tokio tinklo daromus nusikaltimus pačiomis brutaliausiomis priemonėmis, pradėjus smurtauti prieš vaikus, yra nepateisinama. Pedofilijos byloje nėra jokių duomenų, jog mūsų teisėsauga būtų domėjusis tarptautiniu pedofilų tinklu, Lietuvos saugumo bei teisėsaugos ryšiais su Italijos mafija ir saugumu, „verslininkų“, atvykstančių į Lietuvą, tikraisias tikslais. Pedofilijos byloje liko neištirtos ir vieno nužudytojo šios bylos veikėjo kelionės į Tailandą, kur įprastai skrenda viso pasaulio pedofilai ir gėjai pasilinksminti, nes ten yra pigios „paslaugos“. 

Kristina Apanavičiūtė