Romanistas D.Dargis nesilanko H.Daktaro bylos posėdžiuose, bet labai nori uždirbti

Posted: 2014/06/17 in H.Daktaras, Kristina Apanavičiūtė

D.Dargio-knygos-pristatymas-12-
Prajuokino kelios žinutės balsas.lt svetainėje: didysis romanistas, neva pats tikriausias Henriko Daktaro istorijos žinovas Dailius Dargis atsako į skaitytojų klausimus. Į visus pateiktus klausimus apie Henriką Daktarą ir jo šeimą atsako „nežinau, klauskite jų pačių“. Dar portale po nuotraukomis kone verkiama, jog po Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio H.Daktaras labai pasikeitė, nebebendrauja su žurnalistais…

  Visi nori karjeros, pinigų šioje istorijoje, bet niekas nenori prisiimti atsakomybės. Po posėdžio, kuris vyko šių metų birželio 5 dieną, teisiamojo žmona Ramutė Daktarienė nusistebėjo: „Henrikas ir sako po baigiamosios prokuroro Tuliševskio kalbos: „Na ir „bezpriedielą“ čia pavarėte, prokurore…“, o jis atsako: „Toks mano darbas!”

 “Bezpriedielas”: štai kaip geriausiai vadinti šią Dailiaus Dargio ir kitų teisėsaugos „amsių“ išpopuliarintą „amžiaus bylą“ – kurioje nėra įrodymų. Lavonai, nors žmonės esą žuvę, nerasti, kaip buvo vykdomi nusikaltimai, kokiais telepatiniais metodais H.Daktaras juos užsakė iš Lukiškių rūsio – nesiaiškinama. Tiesa, prokuroras Z.Tuliševskis, matosi, retkarčiais gali elgtis kaip pavyzdingas mokinys: pasidarė namie kai kuriuos namų darbus.

  Baigiamojoje kalboje sugalvojo neįtikėtiną naujovę: nebūtina užsakinėti nusikaltimo, jeigu esi gaujos lyderis: užtenka juo būti, ir atsakai už visus nusikaltimus, kuriuos tik atliko tavo gauja, net jeigu nieko nežinai apie atliekamus ir planuojamus nusikaltimus. Bingo! Prokuratūra ir jos „dievai“ išsidavė, kaip jie dirba: vadinasi, bet kokį agentą infiltravus į „gaują“ ir pašaudžius su Daktaro vardu lūpose, neatsako tas agentas baudžiamąja tvarka, nes atsako rūsyje sėdintis „Henytė“?

 Ši trečia versija Čiapo nužudymo byloje, pateikta pačiame bylos nagrinėjimo pabaigoje kaip skęstančiojo griebiamas šiaudas, stebina: juk prokuratūra aiškino, jog Henrikas Daktaras skambino iš rūsio, ir davė nurodymą nužudyti Čiapą, o liudytojas aiškino, jog jam skambinėjo iš to Lukiškių rūsio po penkis kartus į dieną. Šie „įrodymai“ buvo pagrindiniai bylos ramsčiai pirmosios instancijos teisme. Beje, prokuroras Z.Tuliševskis negali pripažinti kapituliacijos galimai suklastotoje byloje, o turėtų: uoliai dirbanti advokatė Ingrida Botyrienė surado Marijampolėje 1996 metais – Čiapo nužudymo, ir Daktaro įkalinimo Lukiškėse, laikotarpiu, veikusio automobilių komiso savininką, kuris ir žodžiu, ir raštu, pateikdamas griežtos atskaitomybės buhalterijos duomenis, įrodė, jog jokia žalia mašina 1996 metų vasario – kovo mėnesiais jo komise nepirkta.

 Teisėjai Garnelienei tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus! Ji nenorėjo pasiduoti – juk byla „banditų“, viskas čia neva aišku, kaip čia dabar – nebuvo pirktas nusikaltimo įrankis? „Tai gal buvo galima nelegaliai tais laikais nusipirkti mašiną?“ – iš paskutiniųjų žlungančią prokuroro Z.Tuliševskio bylą dar bandė gelbėti ji. „Ne, gerbiama teisėja, tais laikais mašinos pirkimo – pardavimo blankas buvo registruotas VMI. Negalėjai nusipirkti nelegaliai. O ir mano komise tokių nelegalų darbuotojų, siūlančių kam nors pirkti be dokumentų, nebuvo.“,- atsakė liudytojas. Priminsiu, jog byloje yra nufilmuoti į krūtines besimušančių liudytojų parodymai. Jie savo motina, garbe ir Tėvyne prisiekia, jog štai, šiame pastate, konkrečiai šiame – kurio savininkas atvykęs paliudijo, jog tokio sandorio jo komise atlikta nebuvo – buvo perkamas žalias automobilis. Čiapo eipozas byloje sugriautas. Nėra nusikaltimo priemonių – nėra ir nusikaltimo planavimo aplinkybių, nėra ir automobilio, kuris figūruoja byloje. Jo arba nebuvo, arba jis įsigytas visai kitur.

   „Amžiaus byla“ pasirodė tesanti sugertuko lygio klastotė.

    Prokuroras Z.Tuliševskis dar baigiamojoje kalboje bando taisyti padėtį – tiesa, jo kalba „amžiaus byloje“- apgailėtino atsainumo į savo darbą įrodymas. Matosi, jog žmogus nemyli ir negerbia savo darbo. Jungtinėse Amerikos valstijose baigiamųjų kalbų žanras yra kone meno rūšis, studentai kolegijose mokomi baigiamųjų kalbų struktūros, kalbos išraiškingumo, įtikinėjimo meno.

  Tiesa, JAV nužudymo bylose spendžia prisiekusiųjų teismas. Ar jis patikėtų tokia monotoniška, įžeidžia ir galimai šmeižikiška prokuroro kalba? Niekada gyvenime – JAV Daktaras ir Abarius automatiškai dėl įrodymų nebuvimo būtų pripažinti nekaltais! Prokuroro kalboje teskambėjo kaltinimai gynybai. Gynėjai buvo išvadinti melagiais, liudytojai – taip pat. Liudytojai, kurių tarpe buvo ir teisiamojo Henriko Daktaro svainė – išvadinti „nusikalstamo pasaulio atstovais“. Mažiausiai viena privataus kaltinimo tvarka byla prieš prokurorą Z.Tuliševskį turėtų būti, nes paprasta mėsos pardavėja dirbusi Henriko Daktaro svainė ne tik kad melage išvadinta, bet dar ir nusikaltėle. Prokuroras niekaip negalėjo išsižadėtio galimai savo vieno fantastinio tikėjimo – kad Mongolas yra žuvęs, dėl to tyčiojosi, ir klausė – kas žudo gimines per Kalėdas? Taip, prokurore, aš ir klausiau savo ankstesniuose straipsniuose: kas gi žudo gimines per Kalėdas? Kas vykdydavo specoperacijas per Kalėdas? KGB. Taigi, ir šios bylos užsakovas ir „avtor scenarija“ – ne kas kita, o jau sušiuolaikėjusi mūsų „spectarnyba“, kurios ausys kyšo būtent per 1993 metų Kalėdas. Neva Henrikas Daktaras žudė Mongolą: tačiau per Kalėdas visi normalūs žmonės būna su šeima, o nenormalūs – dirba. Stebina ir liudytojų, kurių liudijimais paremtas kaltinimas apie Mongolo žudymą, „patikimumas“. Tai yra trys galimai pačių operatyvininkų, arba spectarnybininkų užrašyti pasakojimai. Netikiu versija apie jokius užšifruotus, slaptus liudytojus. Visi trys liudijimai yra galimai kliedesiai, ir visi trys skiriasi veikėjų skaičiumi ir sudėtimi. Z.Tuliševskis nenusiminė, ir pasakė, jog liudijimai tikri, geri, tik reikia atkreipti dėmesį, jog Guzas negalėjo atvykti pas Mongolą, nes buvo Paryžiuje. O liudytojai gi liudija „tikrai žinau, tai buvo Kalėdos, man pasakojo žmogus, kuris tiesiogiai dalyvavo žudynėse, ir dar pasakojo vienas iš gaujos, kad atvyko…“ ir išvardijami pirmame liudijime keturi asmenys, antrame – penki, o trečiame – šeši asmenys.

  Niekur nėra minimas Žilinskas, kuris Klaipėdos apygardos teisme tapo pagrindiniu Mongolo žūties liudytoju…Kad ir jis esą buvo kai buvo žudomas Mongolas. Tokie niekiniai ir idiotiški liudijimai, kai liudytojai yra „numeris 109” ir kitokie “numeriai” rodo ir teisėsaugos galimai neįgalumą ir išsigimimą. Pasakykite, ar tokią bylą galima rodyti teisės magistro studijų studentams Vytauto Didžiojo universitete? Ne, nes jie paklaus, koks idiotas bandė surašyti visa tai.  

 Kokia atsakomybė sėdint Lukiškių kalėjimo rūsyje – vien dėl to, kad prokuroras mano, jog tu gaujos vadas?

  O kaip gi kita byla, kurios sprendimai jau įsiteisėję: jog gauja susikūrė 1991 aisiais? Ar Henrikas Daktaras buvo spėjęs sugrįžti iš Sibiro, iš galima sakyti, tremties, kai kūrėsi „jo“ gauja“? Gal Daktaro gauja yra tik teisėsaugos fantazija: juk kaip gali gauja kurtis ir 1991 metais, ir 1993 metais – jau esą paties Daktaro, o KGB pažymomis remiantis, ta „gauja“ tam tikra prasme egzistuoja jau 1985 metais? Bet ne kaip nusikalstama grupuotė, o kaip bendraujanti su teisėsauga: taigi, nesislapstanti, neturinti nelegalių ginklų, padedanti KGB darbuotojams surasti jų pradingusią brangią įrangą! Iš kur atsiranda ta versija, tos pasakos apie keliasdešimt kilogramų trotilo – jeigu trotilas „veisiasi“ tik kariuomenės sandėliuose? Koks čia vadovavimas iš kalėjimo gaujai – tikrai ar tariamai?

  Tokius dalykus reikia įrodyti, o ne emocingai, apkaltinus gynėjus melu ir manipuliaciojomis – tarsi prokuroras tikėjosi, kad gynėjai Kristupas Ašmys, Anatolijus Novikovas ir užsienyje – Stanislovas Tomas – dirbs jam? Matyt, taip yra įprasta? Kad advokatai dirbtų pagal teisėsaugos versiją? Kaip kad dirba spauda, su kuria, verkia balsas.lt , esą Henrikas Daktaras nesišneka? O su kuo ten šnekėtis? Su Kristupu Krivicku, kuris kaip ir Dailius Dargis, svajoja, pasirėmęs vien teisėsaugos paistalais, užsidirbti iš knygos, o kad atrodytų, jog kalbino kitą pusę, gaudo po visą teismą, po visus koridorius jo „berniukai“ R.Daktarienę? Tai su kuo čia kalbėtis? Eiti į netiesioginio eterio laidą, kad būtų pakalbintas A.Paulauskas, A.Sadeckas, ir pats šiuo metu teisiamas V.Račkauskas, o H. Daktaro šeima vėl pavaizduojama kaip „prisigrobę mafiozai“?

 Buvau toje spaudos vadinamoje „Daktarų pilyje“. Nieko ten ypatingo. Mano teta architektė, kai buvo Lietuvoje gigantomanijos priepuolis, dvigubai didesnę „Santą Barbarą“ pasistatė Vilniuje. Buvo tokie laikai, kai buvo „poperestrojkinis“ laikotarpis, ir visi rentėsi namus sau, vaikams ir anūkams, visi galvojo, jog gyvens visi kartu.

 Ne išimtis ir „Daktarų pilis“- tiesiog vienas namas buvo išdvigubintas, ir viskas. Tokias pasakas ir istorijas sukuria spauda – o ypač teisėsauga: neva tas namo išdidinimass, tai jau nusikalstamo pasaulio pinigai. Konfiskuodami Ramutės Daktarienės namą, parodė, jog tiki, kad ir ši Kauno ponia yra „nusikalstamas pasaulis“. Be abejo, tuo net neabejojama! O kiek bylų prieš šeimą kurpė tada dar ikiteisminio tyrimo funkcijaas turėjęs saugumas? Vienas teisėjas sūnų paleido iš suėmimo, neradęs suėmimo pagrindo teisėstumo, saugumas prisistato, vėl į tardymą, vėl į suėmimą! Kodėl saugumas, kodėl ne policija?

 Matyt, todėl, kad yra klausimų, į kuriuos joks Krivickas, nei Dargis neatsakinės.

  „Karštas komentaras“ 12-jame numeryje perspausdino išslaptintą KGB pažymą, susijusią su Medininkų įvykiais. Ir ten agentas „Valius“ mini „3-ią KAM departamentą“, „kuris sudarytas, iš tų, kur „griežtai“ gaudavo, jie geriau parengti už Arą“. Kad egzistuoja slaptas smogikų skyrius, kuris neturi pavadinimo ir valstybinio priskyrimo – bet maudosi prabangoje, ir neatsako baudžiamąja tvarka, kalbos sklando jau seniai.

   Ne kartą ir ne du kiek aktyvesniam žmogui yra gyvenime sutikti ne tai kad banditus, ne tai kad pareigūnus. Tokie tarpiniai variantai: labai savimi pasitikintys, apsimetantys banditais, bandantys pavaizduoti jų stilių, bet kažkas juose yra netikto. Tokie žmonės ir buvo infiltruojami į gaujas, jų vardu darant nusikaltimus, o vėliau štai iki gyvos galvos sodinant niekuo dėtus žmonės. Kodėl niekuo dėtus? Todėl, kad elementariai, Henrikas Daktaras neliepė žudyti savo geriausio draugo Čiapo, beje, tarybiniais metais – specialiosios tarnybos bendradarbio. Jis kaip tik pasikliovė juo, rašė jam laišką, kad gal padėsi man, mane vėl laiko kalėjime, ištrauk mane iš čia. O Čiapo priešmirtiniuose laiškuose skirtuose teisėsaugai – ką įtarti, jeigu jį nužudys – nėra jo draugo H.Daktaro pavardės.

 Kodėl būtent šių laiškų ir neatnešė į teismą Z.Tuliševskis? Ne jie įrodo H.Daktaro nekaltumą, ir tai, jog Čiapą buvo suplanuoti nužudyti – nes žmogus rašė, ką įtarti jam žuvus. Todėl prieš tą suplanuotą nužudymą Daktaras „patraukiamas“, kad nesutrukdytų įvykdyti operacijos, prisidengiant „prevencišku sulaikymu“ – o ne kad Daktaras vežamas į Lukiškes, kad jis ten lengviau galėtų paplanuoti Čiapo nužudymą. Jeigu tikrai Lukiškės suteikė tokias geras sąlygas planuoti nusikaltimus, tuomet Lukiškių darbuotojai ir tie prokurorai, kurių sprendimu buvo atvežtas Daktaras, turėtų stoti prieš teismą kaip nusikaltimo bendrininkai, o remiantis Z.Tuliševskio logika – kaip „nusikalstamo daktarų susivienijimo“ nariai ir dalyviai! Ar jums neatrodo, jog tokiu darbu prokuroras Z.Tuliševskis nusižengė Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsniui, kur aiškiai pasakyta: „ir niekas nekaltas neturi būti nuteistas“.

 Prokuroras Z.Tuliševskis baigiamojoje kalboje dar kartą piktinosi, jog buvo apkaltintas, kad dirba komunistiniais metodais. O kokie tie jūsų metodai, prokurore? Ar tai yra demokratiškos šalies metodai – tiek įtikėti kaltinamųjų kaltumu, kad nematyti akivaizdžių galimai bylos suklastojimo įrodymų? Ir jeigu bylą galimai suklastojo ne pats prokuroras, kodėl jis prisiima atsakomybę? Nes bijo? Bijo ko – „3-iukų“ – smogikų ilgais lietpalčiais, šaudančiais vidury dienos Kauno miesto centre? Taip, tie su lietpalčiais baisūs, baisiausia, jog jie apsimeta niekuo dėtais, gyvena tarp mūsų, per Europos krepšinio rungtynes žiūri šalia sporto programą, draugauja su tikromis gražiomis moterimis, kurios net neįtaria, jog šalia jų – treniruoti robotai, Afganistano, Kaukazo, Rumunijos ir kitų specoperacijų dalyviai, pakloję ne vieną šimtą žmonių, be sąžinės graužaties, nes „kalta valstybė, kuri mus ten siuntė“. Jie buvo apmokomi nekęsti „banditų“. Apie Henriką Daktarą jie kalba su baisia neapykanta. Kodėl jis turi sėdėti be kaltės įrodymų? – klausiau vieno, o jis su baisia neapykanta pasakė: „todėl, kad jis banditas“. Taigi, kaltės įrodymas – nes esi banditas. Šis žodis yra toks baisus teisėsaugos pasaulyje, jog Laimutė Kedienė, ištarusi šį kodinį žodį, kuris skirtas tiems, kurie neverti vaikščioti šia žeme, iš karto gavo baudžiamąją bylą ir nuosprendį. Nes teisėsaugos pasaulyje tai yra paskutinės, žudytinos, kategorijos asmenys.    

 Kas apšaudė Henriko Daktaro namus? Aišku, kad „3-iukai”…Kas turi tiek įžūlumo ir sąžinės bukumo apšaudyti pilną vaikų namą? Tik spectarnybų žudikai, nepriklausomoje Lietuvoje įvesti į „trečią“ – nežinomą –struktūrą. Ar ne „tretieji“ pagamino visą krūvą „ožių“, kurie liudydami šioje byloje ir tikrai būdami tikrais žudikais, negavo nei vienų metų kalėjime, o buvo atleisti nuo atsakomybės?

  Paliudykit prieš Daktarą, pasakykite, kad jūs jo gaujos narys – ir atleisime nuo atsakomybės, – kalbėjo jie, bet tikrai ne prokuroras, kuris bando vaizduoti, jog vienas suklijavo ir „ištyrė“ bylą?

  Prokurore, kur Mongolo lavonas?

 Kokiu įrankiu jis užmuštas?

Kiek sužalojimų kūne, kokia mirties priežastis?

Koks ekspertas ištyrė ir nustatė jo mirties priežastį?

Prokurore, o koks gi motyvas to nužudymo?

 Liudytojai „liudija“ motyvus – tiksliau, galimai spectarnybos agentai aiškina, kaip jie kurpia bylą, ką jie mano apie motyvus – bet motyvo nebuvo, Mongolas buvo pamokytas, padaužytas preventyviai broliškai už įvykius Viluloje, ir tiek žinių. Kad Mongolas nenužudytas ir jį žudyti nebuvo jokio motyvo – patvirtinto šaunūs Kauno komisarai, apie kurių liudijimus prokuroras neištarė nė žodžio. Gavęs kaip neišmokęs pamokos mokinys pylos nuo komisaro Tepelio, „ar mes čia visi baigę teisę, ar aš tik vienas: nėra lavono, nėra ir bylos!” – prokuroras nesiryžo menkinti komisarų, melagiais neišvadino, nes žino, jog teisininkas sugeba surašyti privataus kaltinimo skundą taip greitai, kaip spectarnybų melagis sugeba sukurpti naują baudžiamąją bylą nekaltam asmeniui. Kalbėdamas tą savo neparuoštą, spontanišką kalbą, prokuroras menkino liudytojų parodymus, advokatų darbą, tačiau ką nuveikė jis – nurodyti nesugebėjo. Kokie įrodymai pagrindžia jo kaltinamąjį aktą – tyla.

 Kodėl reikia griežtinti bausmes- nepagrįsta. Kas rodo, kad Mongolas ir Seneckis mirę – tik aklas tikėjimas, kad Daktaras „banditas“. Tai tikėjimas, kuris buvo ugdomas seminaruose, daugiausiai jau proamerikietiškos žvalgybos Lietuvoje. Nes buvusiose SSRS valstybėse „buvusius“ labai gerbia, rajone, kur gyvena „buvęs“, kuriasi ir komisarai, prokurorai, ir bendrauja su „;buvusiu“ kaipo su garbingu kaimynu. Pamenu vieno atsargos karininko pasakojimą, kai jis pamatęs, kaip jo šalies proamerikietiška žvalgyba vidury dienos sušaudė jo kaimyną, kuris buvo „vor v zakone“, kuriuos paskui iš agentų sugavo, tuos nužudė be sąžinės graužimo. „Jis buvo toks šaunus kaimynas, toks šaunus žmogus, o jie atėjo, penkiese, ir tiesiog sušaudė jo namus ir jį sušaudė, į galvą, į kojas, į krūtinę. Tai aš prisirišau du kuriuos pagavau prie fūros, ir sakau, dabar bėkite, kiek galite…“- pasakojo aukštas buvęs specialiųjų operacijų karininkas iš Moldavijos.

 Taigi, Lietuvoje didžiulis skirtumas: „atvarydavo“ penkiese šaudyti buvusio kalinio namų – tačiau niekas neapgindavo, niekas tų „drąsuolių“ nepasigaudavo, ir prie fūros nepririšdavo. Nes buvusios SSRS karininkų, likusių gyventi Lietuvoje, tarpe galimai nėra dorų buvusių specoperaciujų dalyvių, kurie nepasidavė į Amerikos įtaką, o išlaikė savo charakterį. Nes jeigu būtų, tokių dalykų, tokių bylų kaip šioji, nebūtų. Turbūt būtų „akis už akį“, „dantis už dantį“? Be to, jeigu kažkas ir buvo nužudytas, tai tikrai spectarnybų užsakymų, o ne Henriko Daktaro. Nebent mes kažko nežinome.

 Nebent JIE laiko H.Daktarą irgi kažkokios spectarnybos atstovu.

  O gal šita byla – tai „3-io departamento” “razborkės“?

 Bet kodėl vyrai negali išsiaiškinti kur prie šašlyko ir alaus bokalo: kaip ten buvo tame dešimtame dešimtmetyje, kas kieno rajoną nušvilpė, kad į kokį ginklų sandėlį kokių ginklų nepridavė. Juk meluoja mūsų buvęs KAD vadovas, jog nebuvo ginklų: juk ginklus tiekė būtent „buvusieji“, kuriuos paskui sušaudė spectarnybos, o nusikaltimų niekada neištyrė, neva, gaujų karai, nežinomi žudikai…

  Kodėl taip greitai sušaudė Dekanidzę – ar kad jo „gauja“ irgi tiekė ginklus nepriklausomybininkams – paprasčiau tariant – gal ir jis priklausė „trečiukams?“

  Kažkas tyliai ir pasakoja, jog senais laikais A.Paulauskas širdo, kodėl H.Daktaras nestojo į KGB, dėl to neva yra persekiojamas iki šių dienų. O aš ir mąstau: jeigu nestojo, gal negalėjo?  

 Gal priklausė…aukštesnei žvalgybai? GRU ar dar kokiai, tais laikais „trečiai?“ Pripažinkime: iškęsti žeminančias sąlygas, neteisingas bylas, šmeižtą, persekiojimą gali tik gerai treniruoti žmonės. Teismo salėje Abarius ir Daktaras atrodo kaip laisvi žmonės, o tie, sistemos „ciuciukai“, atrodo kaip kaliniai. Juos įkalinusios jų kėdės, jų sąžinės skendi tamsoje. O ir tie saugantys „labai pavojingus nusikaltėlius“ berniukai, neleidžiantys žmonai prisiliesti prie mylimo vyro – ką jie galvoja apie savo likimą? Ar jiems kada neatsitiks, jog ir jiems neleis prisiliesti prie žmonos, vaikų? Kodėl tie, kurie turi šiltas kėdės, visada galvoja, jog taip ir toliau visada bus? Juk liaudyje sakoma: tiurmos neišsižadėk niekada.

 Gerąja prasme šokiravo ir advokato Ašmio teismui pateiktas rašytinis įrodymas: prisiteisęs iš Dailiaus Dargio pinigų, Henrikas Daktaras, sumokėjęs teismo išlaidas nuo nepriteistos ieškinio dalies, visą likusią sumą – 2000 litų – paaukojo…Pagynės vaikų namams. Dailius Dargis viešai verkia, jog su juo niekas nebendrauja iš Daktarų šeimos, o aš žinau viena: Daktarai seniai rėmė senelius, nepasiturinčius, kuravo netoli Užliedžių esančius pagyvenusių žmonių namus. Kas lankėsi teisėjų jau mistika paskelbtoje kavinėje, tas turėjo pastebėti, jog ten maitinami nepasiturintys vilijampoliečiai, kurie garsiai ir nuoširdžiai dėkoja. Beje, dėl kavinės Z.Tuliševskis buvo baisiai piktas: kaltino ponios Jadvygos maistą, kad jis toks geras, kad atgaivino liudytojų atmintį, ir jie visi atvažiavo liudyti. Gerbiamas prokurore: tai jūsų buvo darbas apklausti liudytojus, surinkti įrodymus. Jūs klausiate, kur buvo tie liudytiojai visus tuos metus – o kur buvote jūs visus tuos metus, o gal nežinojote, jog ikiteisminis tyrimas turi būti grindžiamas įrodymais, o ne pasakomis, kuriomis niekas netiki, nebent jūs…

  Prokuroras turėtų ne keikti ponią Jadvygą, kurios kavinėje liudytojai prisiminė seniai buvusių įvykių detales, o dėkoti jai, kad teisiamojo motina dirba geriau už prokurorą, kuris iki apeliacinės instancijos nesugebėjo nei surasti, nei apklausti liudytojų: nes jam užteko kažkokių trijų anonimų, beje, nepasižyminčių kokia nors gera atmintimi arba nuovoka. Juk visi, prisiekę sakyti tik tiesą, apie tariamas Mongolo nužudymo aplinkybes paliudijo skirtingai. Tačiau vienas šiuos anonimus sieja: tai, jog jie tik girdėjo šį pasakojimą, kurį perpasakojo ikiteisminio tyrimo tyrėjams. Amerikos teisėja tokie pasakojimai vadinami „pletkais“, ir jais negali būti paremti nužudymų bylų kaltinimai.

 Tiesa, vienas anonimas jau miręs. Mirus anonimui, tapatybė turi būti atskleidžiama, nes anonimui nebegresia joks mirtinas pavojus: jis miręs. Šio momento teisėjai kažkaip nepastebėjo ir nesusigaudė – jog byloje turi būti aiškinamasi, koks čia anonimas. Garantuoju, jog to anonimo nei vardo, nei pavardės tiesiog nėra: tie trys anonimai tai yra trys skirtingi pasakojimai priklausomai nuo tyrimo versijos ir asmenų grupių, kurios būtų pasirinktos nuteisimui. Kaip pateko į bylą visos trys vienai kitai prieštaraujančios istorijos – lieka paslaptimi. Gal bylą „siuvo“ tarpusavyje neapsitarę? O gal tiek pūdė ir laikė prokuratūros lentynose, jog pamatė, kad artėja senatis – tai taip krovė viską į vieną vietą, reikšmingas vietas praplėšydami – Čiapo epizode trūksta net 1700 lapų – jog net netikrino: atrodo šita byla kaip kliedesys, ar neatrodo.

 Spauda, Dailius Dargis ir Kristupas Krivickas turėjo garantuoti, jog į viešumą nepraslys tai, kad byla sufabrikuota: juk tiek metų visuomenei plaunant smegenis, buvo pavykę įtikinti, kad teisiami asmenys be galo pavojingi ir izoliuotini, jog juos uždarius Lietuvos BVP pakils, o žmonės gyvens geriau. Susirūpinusiais veidais ir pasirėmę vien teisėsaugos versija per geriausią eterio laiką aiškindami, koks baisus banditas ir žmogžudys yra Henrikas Daktaras, K.Krivickas ir panašūs žurnalistai turėjo būti tas garantas, kuris prokurorui Z.Tuliševskiui garantuos medalį. Tiesa, nusišalindamas nuo pareigų, Darius Valys apdovanojo Z.Tuliševskį.  

 Tik kaip dabar atrodo prokuratūra, kai apdovanotasis per baigiamąsias kalbas kažką nerišliai kalba, o spaudoje ir netgi sisteminėje, praslydusi informacija, jog byla – gryna klastotė.  

Kristina Apanavičiūtė 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s