“Lietuvos rytas“ seniai tapo bulvariniu laikraščiu, pasižyminčiu vienašališkais, neobjektyviais, įvairiausių prasimanymų persmelktais straipsniais. Jame įvykiai dažnai vaizduojami tendencingai, net į paprastus informacinius rašinius brukamos redakcijos išankstinės nuostatos, pasikliaujama neįvardytais šaltiniais, siekiama susidoroti su pagrindinių redaktorių ar savininkų priešais, suvesti sąskaitas. Kartais straipsniai sąmoningai piktavališki.
Reikia prisiminti aibę dienraščio publikacijų, šmeižiančių tragiškai Baltarusijoje žuvusį valstybės saugumo darbininką Vytautą Pociūną. Klasikinis pavyzdys – prieš dešimt metų išspausdintas kažin kokio Leontijaus Motiejūno straipsnis, kuriame teigiama, esą popiežiaus Jono Pauliaus II negalavimus veikiausiai sukėlė sifilis. Kelias minutes panaršius po internatą būtų aišku, kad popiežius sirgo Parkinsono liga.
“Lietuvos rytas“ dažnai ne praneša apie įvykius, bet siekia juos paveikti, net sukurti. Sąžininga žiniasklaida irgi stengiasi paveikti gyvenimą. Bet ji tai daro atkreipdama dėmesį į nepastebėtas problemas, atskleisdama valdžios klaidas, išviešindama tai, ką norima nuslėpti, arba savo vedamuosiuose atvirai argumentuodama už vieną ar kitą poziciją, siekdama įtikinti skaitytojus mąstyti panašiai, o ne melu ir prasimanymais.
Šiomis savaitėmis “Lietuvos rytas“ vėl pažeidė visas doros žurnalistikos taisykles. Nepasirašytame straipsnyje “Įsakymas: sutrypti lietuviškus bankus“ teigiama, kad Generalinė prokuratūra pasirašė leidimus atlikti kratas viename bankų ir jo vadovų namuose. Esą ne vienas bankas yra padaręs pažeidimų, bet norima sužlugdyti “būtent lietuviškus bankus.“ Leidžiama netiesiogiai suprasti, kad už šios akcijos stovi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šalia publikacijos išspausdinta didelė jos nuotrauka, pažymima, jog Lietuvos banko valdybos pirmininkas buvo prezidentės rinkimų štabo vadovas ir dabar jam “nurodyta išanalizuoti“, kaip valstybė galėtų perimti bankus. Straipsnis pagrįstas gandais ir insinuacijomis, ypač apie tariamą valstybės vadovės vaidmenį ir apie sąmokslą prieš lietuviškus bankus. “Lietuvos rytas“ puikiai žinojo, kad tiriamas tik “Snoro“ bankas, tad turėjo aiškiai tai ir pasakyti.
Po kelių dienų dienraštis išspausdino kitą tendencingai pavadintą publikaciją “Valdžios žygio prieš verslą pirma auka tapo “Snoras“ ir didžiavosi, kad savo pirmuoju straipsniu sujaukė planus susidoroti su lietuviškais bankais. Taigi piktoji valdžia, pirmuoju smuiku griežiant dar piktesnei prezidentei, stengiasi sužlugdyti vadinamuosius lietuviškus bankus ir apskritai verslą.
Nežinau, ko “Lietuvos rytas“ siekė savo pirmąja publikacija. Gal buvo viliamasi, kad kils suirutė ir ims panikuoti vadinamųjų lietuviškųjų bankų indėlininkai? Ar kad Vyriausybė ir Lietuvos bankas, nenorėdami aštrinti padėties, atidės “Snoro“ nacionalizavimą? Gal buvo siekiama kuo ilgiau ištęsti visą procesą, kad “Snoras“ galėtų pervesti daugiau pinigų į užsienį? Nežinau ir, turiu pripažinti, man ne itin rūpi sužinoti.
Premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad dienraštyje “Lietuvos rytas“ pasirodžiusios publikacijos yra melagingos ir gal nusikalstamos. Laikraščio turiniu esą turi susidomėti teisėsauga.
Toks tyrimas nebūtų naudingas. “Lietuvos rytas“ galėtų vaizduotis, jog yra persekiojamas žodžio laisvės gynėjas, politinio susidorojimo auka. Dienraštis lengvai sumokėtų bet kokią baudą, jei būtų nuteistas už tai, kad skleidžia melagingus prasimanymus. Be to, svarbu ginti žodžio ir spaudos laisvę net tada, kai ja piktnaudžiaujama, ir priešintis įsivyravusiam “drausk ir bausk“ mentalitetui. Nors už gandų, galinčių destabilizuoti bankų sistemą, skleidimą gresia teisinė atsakomybė, to destabilizavimo nebuvo, ir tai akivaizdus ženklas, kad “Lietuvos rytas“ yra netekęs žmonių pasitikėjimo.
Negalima pakęsti šitokių dienraščio veiksmų, bet drausminti turėtų ne teisėsauga, o skaitytojai, politikai ir kiti asmenys. “Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei reikėtų paskelbti boikotą. Paprasti piliečiai turėtų nepirkti laikraščio, neskaityti lrytas.lt internete, nežiūrėti informacinių “Lietuvos ryto“ televizijos laidų. Politikams derėtų neduoti išskirtinių interviu, nedalyvauti televizijos laidose, neskelbti straipsnių internete, nebendrauti su odioziniais žurnalistais. Kultūros veikėjams ir kitiems viešiesiems asmenims reikėtų atsiriboti nuo šio dienraščio.
“Lietuvos rytas“ turi savo užnugarį, kai kuriems politikams jo publikacijos suteikia lazdą oponentams mušti. Daugelis skaitytojų prenumeruoja ir skaito laikraštį dėl sporto, madų, “Stiliaus“ bei kitokių priedų, o ne dėl politinių žinių ar komentarų. Jie nesiliaus pirkę “Lietuvos ryto“ ir pamatę, kad spausdinama mažiau interviu su vadovaujančiais politikais ar iškiliais menininkais. Tie, kuriems labiausiai rūpi žinios apie “Šok su manimi“, kitas šou žvaigždes, automobilius, nė nepastebės pokyčių. Tačiau ilgainiui boikotas ir atsiribojimas nuo “Lietuvos ryto“ imperijos padarytų savo, juolab kad jos pamatai jau braška.
“Lietuvos rytas“ turi dorų ir sąžiningų žurnalistų, neįsivėlusių į Gedvydo Vainausko ir kitų vadovų machinacijas. Jie nukentėtų, jei laikraščio tiražas ar televizijos žiūrovų skaičius sumažėtų. Bet esu abejingas tų darbuotojų likimui, nes profesinė savigarba turėjo seniai skatinti juos priešintis redaktorių savivalei, nesąžiningam ir neetiškam žurnalizmui. Laikraščio vadovai būtų nepaisę vieno ar dviejų žurnalistų protestų, o pasipriešinimo akcijai suburti didesnę dalį viso kolektyvo beveik neįmanoma. Bet žurnalistai galėjo rasti darbą kitur, o ne sieti savo likimo su gėdingu leidiniu.
Vyriausybė, premjeras ir valdančioji dauguma turėtų duoti toną boikotui ir įsipareigoti nebendrauti su “Lietuvos rytu“, kol nepakeista jo redakcija ir neatsisakoma nesąžiningo bei ydingo žurnalizmo. Tai būtų veiksmingesnė priemonė negu teismai, bylos ir baudos. Dabar pats laikas imtis tokios akcijos. “Snoro“ istorija parodė, kad dienraštis neteko svarbiausio įtakos sverto – žmonių pasitikėjimo. Kadaise laikraštis, vertęs iš postų prokurorus ir politikus, susidorojęs su neparankiais verslininkais, šiandien tinkamas nebent musėms daužyti.
Matrica Lietuvoje 