Henriko Daktaro byloje prokuroras iš viso nesuinteresuotas, kad būtų ištirta byla?

Posted: 2014/03/30 in Teisingumas Lietuvoje

82

Toliau nagrinėjamoje byloje, kurioje Henrikas Daktaras siekia išteisinimo, paaiškėjo, jog byloje neapklausti liudytojai, o iš nužudytojo Čiapo bylos dingę netgi 1700 lapų medžiagos, daiktiniai įrodymai.

Gynyba (advokatai Kristupas Ašmys ir Anatolijus Novikovas) toliau abejoja, ar iš viso „Mongolas“ yra žuvęs, kai nėra jo žūtį patvirtinančių nenuginčijamų įrodymų, todėl prašo kviesti liudytojus, kurie matė „Mongolą“ po tariamos jo žūties, kurios patvirtinti byloje negalėjo netgi patys artimiausi žmonės, minėję, jog esą jis buvo išvežtas į Kauno Klinikas ir ten esą 1993 metais per Kalėdas miręs. Byloje nėra jokio rašytinio įrodymo, jog sužeistas Mongolas būtų gulėjęs Kauno Klinikose, todėl nesuvokiama, kodėl pirmosios instancijos teismas patikėjo galimai meluojančių liudytojų parodymais, o ne tuo faktu, jog byloje nėra absoliučiai jokių kaltinamojo Henriko Daktaro kaltę pagrindžiančių įrodymų.

Be to, tam, kad žmogus būtų laikomas mirusiu, turi būti įvykęs jo pripažinimo mirusiu teisminis procesas. Tokių duomenų byloje, jog artimieji būtų kreipęsi į teismą dėl „Mongolo“ pripažinimo mirusiu, nėra, todėl tai yra tik spėlionės, jog jis miręs. Jokio įrodymo, kad artimieji būtų jo ieškoję bent jau pagal tarptautinę paiešką, arba Lietuvoje, irgi byloje nėra. Susidaro įspūdis, jog kaltinti Henriką Daktarą nebūtais dalykais yra labai patogu ir naudinga, dėl visuomenei nežinomų priežasčių. Veikiausiai jos yra politinės.

Gynyba suabejojo ir kitų neva žuvusiųjų lavonų ekspertizėmis, bei surašytais faktais apie lavonus, nes neatitinka amžius, be to, ekshumacija vykdyta nesilaikant teismo medicinos ekspertizės metodikos: naktį fotografuojant lavonus negaunami objektyvūs ir patikimi duomenys, nes nesimato, kas fotografuota, tokia medžiaga bet kada galima abejoti, ją nuginčyti. Susidaro įspūdis, jog byla yra grynai politinė, ir joje nesiekta nei surinkti įrodymų, nei tuo labiau vadovautis galiojančia teise, kuri teigia, jog nužudymo bylose lemia įrodymų neabejotinumo kriterijus, ir jis turi siekti 100 procentų.

Henriko Daktaro byloje tačiau nėra ne tik lavonų, dėl kurių jis esą turi pats prašytis pradėti atlikti bausmę, nors yra pagal nekaltumo prezumpciją nekaltas (sausio mėnesį įvėlus „klaidą“, H.Daktaras buvo perkeltas į Lukiškių rūsį „atlikinėti bausmės“, nors to neprašo, nes nesijaučia kaltas, ir siekia išteisinimo). Šioje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų ir dėl motyvo: visiškai neaišku, koks turėjo būti Henriko Daktaro tikslas žudyti „Mongolą“, nėra tokio motyvo pagrindimų, rašytinių, žodinių įrodymų.

Keisčiausia ir mistiškiausia bylos vieta lieka kaltinamojo Henriko Daktaro geriausio draugo Čiapo nužudymas. Pagal prevencinės priemonės pritaikymą, Henrikui Daktarui sėdint Lukiškių kalėjimo rūsyje – vienutėje, ir jį saugant keliems ginkluotiems pareigūnams, bendraujant tik su prokuroro A.Kliunkos priežiūra, jis kaltinamas neva organizavęs šio savo geriausio draugo nužudymą. Tokio antiteisinio cinizmo turbūt nebuvę nei vienoje Lietuvoje nagrinėtoje byloje: juk pati teisėsauga, su postą pragėrusiu Algimantu Kliunka (beje, atsargos kariškio broliu) bei į prezidentus eilinį kartą kandidatuojančiu Artūru Paulausku priešakyje (Čiapo nužudymo metu jis buvo Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras), surengė prevencinį Henriko Daktaro sulaikymą. Artūras Paulauskas ne vienoje laidoje gyręsis asmeniškai prižiūrėjęs procesus, susijusius su Henriku Daktaru. Gyrėsi indėliu į H.Daktaro persekiojimą ir kitas buvęs aukštas TSRS kriminalistikos pareigūnas, dažnaio šmėkščiojantis užsakomosiose laidose, nukreiptose prieš H.Daktarą.

Taigi, pagal prevencinio sulaikymo tikslą, jeigu tikėtume, jog Henrikas Daktaras kaip tik įgavo geresnes priemones organizuoti nusikaltimus Lukiškių rūsyje ir skambinti tuo metu dar Vilniaus centre neveikusiu mobiliuoju ryšiu iš lagamino dydžio telefono stotelės, tai tuomet šitoje byloje už sąlygų ir priemonių suteikimą, turi būti teisiami galimai prevencinį sulaikymą organizavę, ir galimai palengvinę nusikaltimus Henrikui Daktarui daryti, (jeigu tikėtume bylos nuosprendžiu, jog H.Daktarass iš Lukiškių rūsio sėkmingai suorganizavo Čiapo nužudymą) pareigūnai: Algimantas Kliunka, prižiūrėjęs H.Daktarą tada kalėjime, visur dalyvavęs, jam susirinkant su advokatais, ir Artūras Paulauskas, tuometinis generalinis prokuroras, prižiūrėjęs procesus, vykstančius su H. Daktaru. „Daktarų bylos“ (ar bylų) tyrimui vadovavo Generalinė prokuratūra, o A.Kliunka buvo ilgametis ir nepajudinamas Generalinės prokuratūros ONKTD vadas, kol nepasirodė darbe girtas. Byla, kurioje H.Daktaras pripažintas nukentėjusiu, kai jo namus apšaudė nežinomi snaiperiai, neištirta iki šios dienos: matyt, taip pat siekiant pakelti teisėsaugos prestižą, kaip ir aprašomoje byloje.

A.Paulauskas ne vienoje laidoje gyrėsi sėkmingai kovojęs ir tebekovojantis su H.Daktaru, galimai grasinęs jam padedantiems teisininkams, žodžiais, jog „visus, kas tik norės tai (nuosprendį), pakeisti, aš perspėju….“. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str. numatyta, jog už bendrininkavimą – suteikiant sąlygas, priemones – atsako baudžiamąja tvarka ir bendrininkai: 6 šio straipsnio dalis reglamentuoja padėjėjo atsakomybę. Nuo atsakomybės nėra atleidžiami pareigūnai, dėl kurių aplaidžių veiksmų (o gal netgi aktyvaus bendrininkavimo – kaip gi Lukiškių rūsyje atsirado arba lagamino dydžio radijo stotelė, arba netgi visas valstybinio ryšio aparatas?) jeigu tikėtume Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, ir įvyko nusikaltimas. Remiantis byloje suformuotu kaltinimu, tai, jog Henrikas Daktaras buvo sulaikytas ir buvo kalinamas Lukiškėse, ir lėmė Čiapo žūtį. Vadinasi, atsakingi tie, kurie sankcionavo jo suėmimą, ir, numanytina, tolimesnį priemonių, jam būnant kalėjime, suteikimą, bei valstybinio telefoninio ryšio aprūpinimą – nes tik toks veikė tuo metu Vilniaus miesto centre. Kaltinimas grindžiamas tuo, jog Henrikas Daktaras telefonu nurodęs nužudyti Čiapą. Tačiau byloje nėra apklaustas nei A.Kliunka, nei A.Paulauskas kaip liudytojai, kurie galimai galėjo prisidėti prie nužudymo organizavimo: nes tik su jų žinia būtų buvę galima įnešti valstybinio ryšio priemones – mobilusis ryšys tuo metu Vilniuje neveikė. Nėra patraukti atsakomybėn ir apklausti kaip specialieji liudytojai ir Lukiškių tuometinė administracija, kuri, beje, viešai spaudai yra tuomet pripažinusi, jog raktą nuo Daktaro vienutės turėjo pats kalėjimo viršininkas…O vienutės duris saugojo iki dantų ginkluoti sargybiniai.

Taip pat pagal bendrininkavimo institutą turi būti teisiami visi tuo metu Lukiškių tardymo izoliatoriuje dirbę pareigūnai: nes, pagal bylos logiką, jie visi leido Henrikui Daktarui organizuoti labai sunkų nusikaltimą.

Šioje byloje yra vieni nelogiškumai, o prokuroras Tuliševskis, nesugebantis pereiti į teisingumo pusę iš neteisingumo, tik smukdo pasitikėjimą teisėsauga, kuria, atseit, jeigu tikėtume prezidentės metiniu pranešimu, labai jau Lietuvos piliečiai pasitiki. Įdomu, ar tą pasitikėjimą skatina štai tokios bylos, kuriose nėra jokių nei teisinių, nei sveiko proto reikalavimus atitinkančių įrodymų, kaltinamieji sulaikyme laikomi po penkerius metus, net ir pasikeitus baudžiamojo proceso kodekse numatytiems terminams?

Ir kiek dar tokių bylų yra, kurios „skatina pasitikėjimą“: tai ir šeštus metus suėmime esančio Konstantino Michailovo byla, kai jis, neturint jokių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, buvo nuteistas už pareigūnų sušaudymą Medininkuose. Lietuva gėdingai pralaimėjo ir airio „teroristo“ Kempbelo bylą, pralaikiusi jį sulaikyme net penkerius metus.

Lietuva yra tokia teisinė ir demokratinė valstybė, jog gali pasiūlyti kiekvienam savo piliečiui „laikiną“ penkerių metų sulaikymą, ir daugiau nieko.

Teisingumo šioje valstybėje, toks įspūdis, neliko nei lašo – jeigu nuteisiami netgi laikraščių redaktoriai, kad spausdina laisvą žodį!

Jeigu po dviejų metų nuo galimai sekimo ir pasiklausymo sankcionavimo byloje, kurioje neturėjau procesinio statuso, gaunu atsakymą apie „BPK XII priemonių taikymą“, tačiau detalizuoti tokio pasiklausymo, kuris pradėtas būtent pirmojo Garliavos „pogromo“ dieną – 2012-03-23 – prokuratūra negali, nes, gali būti, net nežino, jog XII BPK skyrius numato, kad raštą apie taikytas žmogaus teisių pažeidimo priemones prokuroras turi atsiųsti tuoj pat, po priemonės taikymo, o ne po dviejų metų, detaliai išvardydamas kokios priemonės taikytos ir kodėl. Tačiau galimai politinėje vieno Kauno teismo buvusio pirmininko sūnaus nužudymo ar savižudybės byloje (vienoje iš hibridinių bylų bandyta nuteisti ir LL vyr.redaktorių) juk nereikia teisės, ir prokurorė Rita Poškienė, sankcionavusi beveik 50 Klonio gatvės budėtojų pasiklausymą, turbūt neatsakys įstatymų nustatyta tvarka. Jau nekalbu apie tai, jog tuo metu dirbau spaudos priemonėje, ir toks sankcionavimas pasiklausymo, kai vėliau telefonu aptartas temas ir netgi antraštes iš karto pamatydavome sisteminiame laikraštyje, visiškai nepanašus į teisėsaugos veiklą, o veikiau yra komercinis šnipinėjimas. Tačiau prokuratūra, jeigu nėra gaujų, jas būtinai turi susikurti. Kad turėtų darbo, ir kad brangi pasiklausymo įranga būtų naudojama.

Garantuoju, jog ir dabar kuris nors prokuroras vien dėl to, jog rašau apie šitą gėdingą H.Daktaro bylą, galimai lėks sankcinuotis mano telefono pasiklausymo – juk ir man gali paskambinti kas nors iš Lukiškių rūsio. Įdomu,ar ten iš viso veikia koks nors mobilus ryšys ar ne? Juk byloje net neatliktas eksperimentas – parodymų patikrinimas vietoje. Pasikliaujama šventųjų ir nemeluojančių liudytojų parodymais. O „baisusis“ Daktaras, „prievartautojas, žudikas“, anot Kristupo Krivicko, sisteminio sistemos tarno – tai viską meluoja, nes „turi sėdėti iki gyvos galvos ir viskas“. Teisės čia nereikia. Lietuva yra Dievo valstybė, aiškino man kartą vienas nemalonios išvaizdos vyrukas – ir Daktaras sėdi pagal Dievą. Teisės čia nė nereikia. Dievais, priminsiu, save vadina saujelė žmonių iš saugumo ir teisėsaugos, tarnaujančios saugumui.

Prokuratūra turi veikti piliečių interesams, ginti ir teisę, ir teisingumą, ir viešąjį interesą. Koks tad yra prokuroras Z. Tuliševkis, kuris prašo visus gynybos prašymus atsmesti: nors dėl kitų nuteistųjų netgi surašė apeliacinius skundus, kad tik jie būtų išteisinti arba mažiau gautų laisvės atėmimo.

Ši byla primena ir Darbo partijos bylą, kuri buvo išnagrinėta žaibo metodika, ir metų prokuroru pripažintas Saulius Versackis net nepastebėjo, jog ekspertizė toje byloje, kurios kaltinimas grįstas vien FNTT ekspertize, švelniai tariant, yra galimai suklastota.

Kol prokurorai bus tik kišeniniai ir vykdys kažkieno užsakymus, tol valstybėje nebus teisingumo. O valstybė be teisingumo – tik plėšikų gauja, ne kitaip. 

Kristina Apanavičiūtė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s