Keletas pastebėjimų dėl Ukrainos ir Krymo ,,krizės”

Posted: 2014/03/09 in Ukraina

Screen Shot 2014-03-08 at 11.36.44 PM

Nors Lietuvoje pastaruoju metu bandoma apsimesti, jog tokios valstybės kaip Rusija nebuvo ir nėra, o jeigu ir yra, tai, remiantis mūsų Dalios „išmintimi“, šios valstybės vadovas esą yra „ligonis“ – panašiai svaidosi pykčiu ir Vokietijos Merkel – tačiau apsiriboti tik sisteminės žiniasklaidos pranešimais, kurie, ištikus neeiliam ir skandalingam ginkluotam valstybės perversmui Ukrainoje – negalima, nes tai yra žalinga Lietuvos valstybingumui ir nacionaliams interesams.

Kaip vienoje laidoje, kritikuodamas rusofobės Rasos Juknevičienės pasisakymus prieš Rusiją kaip didžiausią grėsmę, o ne artimiausia megavalstybę – kaimynę, nukirto Seimo Nacionalionio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, nurodęs, jog pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, į šią sąvoką įeina ir kaimyninių šalių saugumas. Ir jeigu jis yra iškilęs, tai yra Lietuvos pareiga rūpintis kaimynių saugumu. Į šią savoką įeina ir kaimyninių valstybių bendradarbiavimas nacionalinio saugumo srityje. Tačiau Lietuva, remdamasi greičiausiai JAV nurodymais, puolė atšaukti savo diplomatų iš Rusijos – tarsi Lietuvą Rusija būtų užpuolusi, ar kaip nors kitaip pažeidusi teritorinį vientisumą, arba ekonominius interesus.

Dabar gi įvairios su Lietuva nesiribojančios šalys, o tame tarpe ir pati Lietuva per savo išrinktus Tautos atstovus plyšauja apie karą su Rusija. Palaukite – ar Rusija puola Lietuvą ar kurią nors iš NATO šalių? Ne. Tačiau mūsų Dalia („naša Dalia“ ją pašiepiančiai vadina Baltarusijoje „demokratinis jaunimas“) pati pirmoji puolė inicijuoti tarptautinių komisijų posėdžius neva dėl NATO sutarties 4-ojo punkto pažeidimo. Nors Ukraina, kurią atseit puola Rusija, nėra jokia NATo šalis. Kaip ir Rusija.

Tampa aišku, kodėl Lietuvos kariuomenės Mokomajame pulke net keli kapitonai giriasi nesivadovaujantys Lietuvos Respublikos įstatymais ir Konstitucija, nes esą priesaikoje nieko panašaus nėra įrašyta – nors tai nėra tiesa. Lietuvos Respublikos kariai prisiekia ginti Tėvynę ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus. Jeigu Lietuvos kariuomenėje diegiama nevykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, analogiškai karių galvose programuojama, jog nereikia vykdyti ir gerbti ir kitų suverenių valstybių Konstitucijų.

Apsiribojama „vado įsakymo vykdymu“, tačiau Konstitucija yra aukščiausias suvenerios šalies teisės aktas, kuris turi neginčijamą galią. Kitaip valstybės nebėra, jeigu jos Konstitucija nustoja galioti.

Kodėl miniu tuos apgailėtinus atvejus – kol kas labiau teorinius – iš Lietuvos kariuomenės? Todėl kad ir Ukrainoje kariuomenėje matyti tendencijos negerbti pagrindinio šalies įstatymo. Kariškiai pažeidė valstybės Konstituciją, kai rėmė ginkluotą valstybės perversmą, kai atidarė ginklų sandėlius, kai nešaudė į ginkluotus įsibrovėlius karinėse teritorijose. Ukrainos kariuomenė, kuri, kaip pripažino Lietuvoje lankęsis vienas Aukščiausios Rados narys, rėmė revoliuciją, taigi, negerbė ir nevykdė savo šalies Konstitucijos: nes kariuomenės vyriausiasis vadas yra Prezidentas, o ne minia. Tačiau tokį požiūrį šie kariai galėjo išsivystyti tik Vakarų tipo diversantų stovyklose. Nes netgi Lietuvos kariuomenėje yra akcentuojama, jog įstatymai yra neįdomūs, įdomiausia „vadų įsakymai“. Tačiau jie neretai neatitinka ne tik Konstitucijos, bet ir sveiko proto – tai kaip juos vykdyti?

Sveiko proto reikalavimų neatitinka ne tik susidariusi situacija Ukrainoje, bet ir Lietuvos kariuomenės dalyvavimas visoje toje suirutėje. Jau įvykus kruviniems susirėmimams, Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvas nuskraidino gydytojų komandą į Kijevą. Visi Lietuvoje žavėjosi šia „humanitarine pagalba“. Vėliau spauda pranešė, jog tas pats lėktuvas parskraidina 40 Sirijos krikščionių. Vadinasi, Ukrainos „revoliucija“ įskaičiuota į „Sirijos humanitarinę misiją“ – nes joks karas Ukrainoje nevyko ir nevyksta, jokios taikos palaikymo misijos dar nėra paskelbta, nes elementariai, niekas su niekuo nekariavo, tik persišaudė kraujo ištroškę ir savivalės kainą pajautę „revoliucionieriai“ bei vieniši snaiperiai nuo stogų. Kraujo ištroškę demonstrantai žudė neginkluotus policininkus – tačiau tai pateikiama kaip „heroizmas“: nors joks sveiko proto žmogus gulinčio nemuša, tuo labiau su plyta iš visų jėgų per galvą netrenkia. O Maidano „taikių kovotojų“ tarpe tokie vaizdai buvo kasdienybė…

Ką daro didžiosios valstybės šioje situacijoje? Mano manymu, trina rankomis ir skaičiuoja neva būsimą pelną iš karo pramonės. Tam būtinai reikia išprovokuoti karą. O jis informaciniame lygmenyje jau sukonstruotas. Ne veltui vieną naktį, kai Lietuvos spauda rašė kad „šiąnakt įvyks karas, rusai vykdo manevrus Kryme, pasaulis sprendžia, ką daryti“, o mūsų Dalia ragino imtis prieš Rusiją veiksmų, neatsiliko ir mūsų užsienio reikalų ministars Linas Linkevičius – man parašė viena karė iš Ruklos, kurią akivaizdžiai kankino nemiga, ir paprašė atsakyti, ar bus karas ar ne. Atrašiau, kad mažiau skaitytų lietuvos rytus ir delfius, ir karo tada nebus. Kodėl taip parašiau?

Nes karas šiuo metu siaučia lietuvių galvose. Ir tuo labiau Lietuvos kariuomenės ir jos aplinkos galvose, nes nusimato „darbas“ – jeigu ne kažkurioje pusėje kautis, tai vykti į „taikos palaikymo misijas“ kokiai dešimčiai metų.

Be to, „atsibudo“ ir didžioji Lietuvos kariuomenės reformuotoja ir 1 milijardo taupytoja rusofobė Rasa Juknevičienė, kuri pareiškė, jog būtina skirti papildomų lėšų gynybai, į ką Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė sureagavo, jog tai pati R.Juknevičienė žlugdė gynybos stiprinimą, nes taupė pinigus. Ir tikrai – Rukloje, kur tarnauja tūkstančiai karių, nėra profesionalios medicininės pagalbos, yra tik paprasta ambulatorija, o karo ligoninė, kuri veikė Kaune – iš viso panaikinta. Dabar kariai su rimtais sužalojimais patenka ne karo, o civiliams medikams, kurie, neturėję atitinkamos praktikos, gali padaryti neatitaisomų klaidų. Tas pats pasakytina apie taupymą Rukloje netgi kirpyklos ar naktinio klubo sąskaita: ilgus terminus tarnaujantys kariai turi vaikščioti apšepę arba patys kirptis, taip pat neturi normalaus laisvalaikio – nors „misijiniai“ turi viską: kokioje Bosnijoje Hercegovijoje lietuviai kariai galėjo netgi į kino teatrus vaikščioti, kurie buvo specialiai jiems bazėse įrengti, jau apie barus nekalbu.

Tiesa, Rasa Juknevičienė susilaikė nuo vertinimų, kai pirma Rusijos Dūma, o vėliau ir Prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, jog Maidano kovotojai ilgą laiką ruošti Lietuvoje: iš tylos galima numanyti, jog būtent tai yra tiesa.

Pasižiūrėkime į situaciją formaliosios logikos požiūriu. Poilsio kompleksas „Aerodream“ Trakų rajone yra ne vieną milijoną kainuojantis viešbučių, poilsinių namelių kompleksas, kuriam vadovauja labai jau jaunas direktorius Andrius Dudavičius. Premjeras A.Butkevičius kaip didžiausią įrodymą, jog ekstremistai negalėjo čia būti ruošiami, nurodė, jog Rusijos TV filmavo žiemą. Na „atominis“ argumentas: juk kada televizija gauna žinių, jog ras direktoių, tada ir važiuooja, kada susitvarko vizas, tada ir filmuoja Lietuvoje. Kitiems kliuvo „Mano Tėvo gatvė“. Man irgi užkliuvo, todėl pasitelkiau „google“ paiešką ir susivedžiau pavardę „Dudavičius“ ir žodį „kariuomenė“. Ir man paieška atrado pulkininką Artūrą Dudavičių, kuris yra atsargoje, bet kuris turi tiesiog elitinę biografiją: vadovavęs ir Ruklos Mokomajam pulkui, ir Krašto apsaugos savanorių štabui, ir parlamento gynėjas, ir dar tarybiniais metais visuomenės ir istorijos mokslus baigęs (iš to kurso į Afganistaną, į specoperacijas sovietai mėgo siųsti studentus – kaip, pavyzdžiui, dabartinius Seimo narius Naglį Puteikį, Arvydą Anušauską), nes šie studentai galėjo vadovauti operacijoms, pasižymėjo nuovokumu ir žvalgybiniais sugebėjimais.

Patikrinus, iš kurių miestų abudu Dudavičiai, paaiškėjo, jog iš Alytaus. Ir abu tinka vienas kitam į sūnus ir tėvus, arba į dėdes ir sūnėnus. Šitai jau turėtų aiškintis mūsų specialiosios tarnybos, nes kai ką nors išsiaiškins kuri nors kita valstybė, bus tada per vėlu. Gali būti, jog tai tik pavardžių sutapimas: tačiau keista, jog mūsų valdantiesiems jokie panašūs klausimai, galėjo ar negalėjo Lietuvoje būti ruošiami Maidano kovotojai, iš viso nekyla. Susijęs ar ne su kuo nors iš Lietuvos kariuomenės „Aerodream“ įmonės direktorius A.Dudavičius – niekas šio klausimo nė nekelia, kaip ir nereikalauja apžiūrai jo klientų sąrašų – kad pasitvirtintų arba būtų paneigtos versijos dėl poilsiavusių diversinėse stovyklose ukrainiečių.

Priminsiu lietuviams ir apie susitarimus su JAV ir Rusija bendroje kovoje prieš terorizmą: mes pasižadėjome ne rengti teroristus, tuo labiau, ne juos provokuoti (prisiminkime istoriją su airiu „teroristu“, provokuotu VSD Lietuvos kariuomenės teritorijoje Kauno rajone Suvalkėlių poligone; Kusaitės istorija, kai ji atliko kažkokius imitacinius vaidmenis, galimai apsimesdama teroriste; „Grozno angelų“ atvejis, kai Gatajevai dėl VSD provokacijų netgi pabėgo iš Lietuvos ir panašiai), o dalyvauti bendroje kovoje prieš terorizmą. Dabar gi iškilus versijai, jog ukrainiečių ekstremistai galimai ruošti Lietuvoje, Rasa Juknevičienė iš viso tyli, o Premjeras bando glaistyti situaciją, neva „žiema“. Taigi Maidanas įvyko žiemą – gal Maidano kovotojai iš tiesų žiemą ir buvo ruošiami veikti žiemos sąlygomis, kas čia žino?

Tuo labiau, jog būtent žiemą esu Vilniuje, Užupyje sutikusi du baltarusių ekstremistus, kuriems buvo vos po 19 metų, ir jie prisigėrę labai daug degtinės, kalbėjo garsiojo „Lietuvos nepriklausomybės šauklio“ kalba – jog reikia aukų, tada Vakarai pripažins, ir tos aukos turi būti miesto centre, geriausiai tam tinka Gedimino prospektas.

Pasižiūrėkime, kokiomis „vertybėmis“ vadovaujasi Maidano „kovotojai“: lygiai tas pats – miesto centre – karo stovykla, o aukos, jeigu valdžia jų nepadarys, mes padarysime – nušausime vieną kitą dešimtį, apskelbsime Prezidentą karo nusikaltėliu, ir valdžia mūsų.

Deja, kaip minėjau, nei ekstremistų stovyklose, nei tuo labiau kariuomenėje niekas neugdo karių konstituciškai. O būtent Maidano kovotojai nemoka skaityti savo šalies Konstitucijos, neva dėl kurios ir sukėlė riaušes. O ten parašyta, jog Prezidento „lydekai paliepus, man panorėjus“ atstatydinti negalima. Tam yra apkaltos procedūra (Ukrainos Konstitucijos 85 str., 10 d. ,111 str.). Jeigu Prezidentas gyvas, ir pats neatsistatydina, jis yra valstybės Prezidentas. Be to, jo asmuo neliečiamas ne tik jam einant pareigas, bet ir pasibaigus pareigoms. Tačiau netgi į jo asmeninę erdvę jo rezidencijoje buvo įžūliai įsibrauta – nekalbant jau apie šaudymą į jo mašiną, bandymą jį suimti oro uoste, kai jis norėjo išskristi iš šalies.

Nors jokia nepriklausoma institucija net nepradėjo tyrimo, kas iš tiesų šaudė iš viešbučio į mitinguotojus ir į policiją, „naujoji“ valdžia skubėjo ir iškėlė baudžiamąją bylą Viktorui Janukovyčiui – tik neaišku už ką. Vien dėl to, kad galėtų jį persekioti, kad jis negalėtų laisvai keliauti. Taip pat nieko nepadariusiam Prezidentui mūsų labai jau demokratiška save laikanti valstybė uždraudė įvažiuoti – nors dar pernai savo akimis mačiau Viktorą Janukovyčių su didžiausia pagarba lydimą prezidentiniu kortedžu Gedimino prospektu, netgi jam pamojavau ranka! Su didele pagarba jis buvo lydimas vos prieš kelis mėnesius vykusiame Europos Sąjungos viršūnių susitikime, o Garliavoje pasižymėjęs imtynininkas, laužęs rankas teisėjai Venckienei, šį kartą tramdė Ukrainos “Femen” protestuotoją.

Kas pasikeitė? Niekas nepasikeitė, apart to, jog Ukrainoje klesti banditizmas, ginkluoti vaikšto “Čečėnijos karo didvyriai”, o mūsų valstybė, kuri oficialiai pripažįsta Rusijos sienų vientisumą ir šios valstybės nedalomumą, dabar, taip išeina, palaiko ne Tautos rinktą prezidentą Janukovyčių, o niekieno nerinktą, save patį Odesos komendantu pasiskyrusį Muzyčuk, Sašą Bilyj, kuris, pažeisdamas ne tik įstatymus, bet ir sveiko proto reikalavimus, šlaistosi visur su šaunamaisiais ginklais, pora peilių ir…kefyro pakeliu.

O kai Rusijos Dūma pagal teisėto Ukrainos Prezidento Janukovyčiaus prašymą nubalsuoja dėl civilių gyventojų apsaugos, neleidžiant įsiveržti ginkluotiems teroristams į Krymo pusiasalį, kaip tiktai spėjama, galimai padeda karinėmis priemonėmis, ginklais, uniforma – nors Krymo pusiasalyje veikia kariai be jokių skiriamųjų ženklų, tada kažkodėl jau Putinas paskelbiamas “nusikaltėliu”, visur plinta jo, neva susikruvinusio kažkokių taikių civilių krauju – nors Kryme nėra nei vienos aukos, nuotraukos – nors jis kreipėsi į Dūmą su prašymu apginti Rusijos piliečius Kryme, kuriuos naikinti ragina Pravyj sektor aktyvistai.

Beje, “nebijoti pralieti rusų kraują” ragina ir Lietuvos vadinamieji “patriotai”. Tokios kalbos sklinda facebook’e, o vadinamasis tautininkas Marius Kundrotas atvirai sudarinėja ”sąrašus”, pagal kuriuos “valys Lietuvą nuo atmatų”.

Į tuos sąrašus pirma eile įtraukti tikrąją padėtį Ukrainoje nušviečiantys Lietuvos žurnalistai, bei laisvą mintį skleidžiančių laikraščių redaktoriai, pavardžių minėti turbūt nereikia, nes tų žurnalistų yra vos keletas…

Visi žinome apie Baltūsio – Žvejo “žygdarbius”, kai atidirbęs mirties lagerio Maidaneke prižiūrėtoju – tai buvo pats baisiausias naikinimo lageris Lenkijoje, kurio neliko net pamatų, nes vokiečiai sulygino su žeme – vadovaudamas Tauro apygardai, 1947 metais paskelbė “bolševikų, komunistų ir socialistų naikinimą”. Kadangi mano senelis Zigmas Apanavičius tuo metu dirbo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, buvo ūkio dalies vedėjas, ir gyveno nusaviname karininko Stanaičio name Vingytės kaime, teko ir jam naktį stovėti po automatu: Baltūsio – Žvejo pakalikų rankose buvo jo gyvybė, nes Vingytės kaimas buvo Tauro apygardoje. „Atsipirko“ po viso nakties gąsdinimu ir tyčiojimųsi „tik“ nupenėtu avinu ir akyse pražilusiais plaukais… Niekas net neklausė, kodėl jis eina dirbti, kodėl neturi kito pasirinkimo: o brolis, kontržvalgybos kariškis, Juozas Opanavičius buvo jau nužudytas Rešiotų lageryje, kitas brolis, taip pat buvęs kariškis, Jurgis Apanavičius (abudu buvo ir Rusijos armijos seržantai) – Rusijos – Japonijos karo dalyvis – pabėgęs į Ameriką. Tačiau netgi tokių šeimų nariai Baltūsio – Žvejo akimis buvo “bolševikai, komunistai ir socialistai”. Kraugeriai savo veiksmams pateisinti nuolat susigalvoja kokių nors postulatų. Tik kad sveikas protas vis tiek paima viršų.

Niekada neapmiršiu, kaip man senelis kartojo, kad netikėčiau, ką moko mokyklose: nes pokaryje siautė baisus bantizimas, partizanai grobstė turtą ir žudė nekaltus žmonės. O Amerikos balsas aiškino, jog tuoj ateis, tai pavasarį, tai per Kalėdas. Taip ir neatėjo. “Jie pražudė tūkstančius lietuvių…sovietai gi kvietė išeiti iš miškų ir legalizuotis.Tačiau Amerikos balso jie klausė, ir visi žuvo, o jų šeimos buvo ištremtos…”, pasakojo senelis.

Rasa Juknevičienė tuo metu, kai man visa tai pasakojo senelis, bandė “prastumti” Baudžiamojo kodekso pastaisą, kad negalima nieko blogo kalbėti apie partizanus. Nors tokios pataisos nėra, tačiau apie holokausto nusikaltimus rašantis žurnalistas ir istorikas Giedrius Grabauskas – irgi “sąraše”, jam už Baltūsio – Žvejo nusikaltimų aprašymą užvesta baudžiamoji byla.

Ir kai Lietuva vaidina demokatiška valstybę, ir rėkia, jog Rusija ir Putinas – žudikai, gal geriau pateikia skaičių persekiotų žurnalistų, į kuriuos ne kartą ir ne du vykdyti pasikėsinimai?

Ir kaip nevyks baisūs dalykai Lietuvoje, kai dabar atvirai kalbama uždrausti rodyti tikrus vaizdus iš įvykio vietos ir kalbėti apie Ukrainos įvykius, jeigu nekalbama ir nerodoma taip, kaip nori Lietuvos valdžia? Tačiau Lietuvos valdžiai visiškai nekalba apie brutaliai nukankintus Berkuto, ir Ukrainos vidaus kariuomenės pareigūnus, apie į kaklą nušautą vos 25 metų Vitalijų, Berkuto pareigūną, iš Krymo, apie pagrobtus ir nukankintus pensininkus Berkuto pareigūnus, kurie tiesiog gyvena pareigūnų bendrabutyje.

Niekas Lietuvoje nekalba apie iš ligoninių su šautinėmis žaizdomis nežinoma kryptimi išvežtus Berkuto pareigūnus – nors Lietuvos policija pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Ukrainos Vidaus kariuomene, ir privalo pasiūlyti atvykti gydytis tiek Vidaus kariuomenės, tiek ir Berkuto pareigūnams į Lietuvą. Nieko panašaus nevyksta, priimami tik brutalaus karinio perversmo „herojai“, kurie Lietuvos ligoninėse gydomi be eilės.

Kalbamos kažkokios nesąmonės apie taikų mitingą – tik, atsiprašau, gyvenime nemačiau taikaus žmogaus su ginklu rankose. Čia yra toks contradictio ad absurdum (lot. absurdiškas prieštaravimas), kad tiems, kurie rėkia, jog kaimyninės megavalstybės Prezidentas pamišo – patiems reikėtų pasitikrinti ne tik regėjimą, bet ir suvokimo lygį.

Ar matydami Molotovo kokteilius metančius „taikius protestuotojus“ jie tikrai mato ten taikius protestuotojus? Ir testus reikėtų pradėti nuo mūsų valstybės galvų.

Nes kitaip gresia mums irgi valstybė be jos galvos. Tik kad čia net nereikia nieko šalinti, šaudyti, išstumti iš šalies: dėl Ukrainos „krizės“, kažkur Lietuvoje dingo sveiko proto kartelė ir atsirado kone sektantiški postulatai. O visiems, kas tų postulatų nekartos („Janukovyčius žudikas; Putinas kraugerys ir okupantas; Ukrainoje įvyko taiki revolicija“ ) – tuos nuliustruos tautininko Mariaus Kundroto sapnų komisija. Gal išsišauks kokio Baltūsio –Žvejo dvasią ir siundys ją Lietuvos žurnalistų ir mokslininkų, kurie „rašo ne taip“, „valyti“ – tai yra, žudyti? Bet kad nacizmo laikas praėjęs, o spiritizmo seansus vargu ar pavyks atlikti. Buvo Niurnbergo procesas, ir ten labai aiškiai pasakyta, jog negalima žudyti dėl rasės, politinių pažiūrų, įsitikinimų, tuo labiau, vykdyti tokius neteisėtus vadų nurodymus. Kurstyti tokios veikoms, „valymams“, kaip rašo veidaknygėje Marius Kundrotas – yra terorizmo kurstymas.

Kviesti nebijoti pralieti rusų kraują“ – toks pat terorizmo kurstymas, ir už jį numatyta baudžiamoji atsakomybė.

 Kristina Apanavičiūtė

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s