Sodoma ir Gomora

Kiek mūsų turi išnykti?

Sąjūdžio sprogimo metais (1989 m.) mūsų buvo 3,7 mln. Šiemet – 3,05 mln. Turint galvoje, kad anuomet surašytas žmogus ir gyveno ten, kur buvo surašytas, dabartinį skaičių drąsiai sumažinkime keliais šimtais tūkstančių.
Skaičiai – be jokios paguodos. Sąjūdžio sprogimas pakėlė tonusą ir įžiebė gyvenimo viltį, tad kasmet mūsų gimdavo per 50 tūkst. Neilgas buvo džiaugsmas, nes apie 2000 m. visi skaičiai apvirto aukštyn kojom. Dabar gimsta vos 30 tūkst., miršta per 40 tūkst. Be to, kasmet dar ir išvyksta daugiau, negu miršta. Šiemet į Vakarus išrūko dvigubai daugiau, negu mirė. Vaizdelis be jokios vilties.
Vasarodamas Šakių rajone neberegiu Nemuno lankose nei karvių, nei jaunimo. Pasirodo, per 20 metų gyventojų rajone sumažėjo nuo 48 tūkst. iki 32 tūkst. O juk tai darbštieji Šakiai – turtingiausias Lietuvos rajonas. Apie kitus rajonus baisu net kalbėti.
Jeigu prezidentė mums sakys, jog Lietuva, kad ir kiek ji sumažėtų, nemirs, ką jai atsakysime? Iš trijų du paskutiniai Lietuvos prezidentai – bevaikiai, jų nepaguosi. Žinoma, prezidentas keista prasme nebe lietuvis, net nebe žmogus – šiukštu jam priminti, kas pridera kiekvienam. Ir pasiremti jie gali Anglijos didybės kūrėja Elžbieta I, kuri pasirinko sau ne vyrą, o sutuoktinį vardu „Anglija“. Tačiau Biblijoje, vadinasi, kiekvienam, pasakyta: „Dauginkitės ir valdykite!“
Lietuva nei dauginasi, nei valdo. Regis, dar galėtų valdyti savą atsinaujinimą, savą gimstamumą. Bet nebenori Lietuva nieko valdyti. Ji kaip pamišusi integruojasi ir niveliuojasi. Nyksta, lietuviškai tariant.
Integruojama Lietuva į civilizaciją, kurioje šeima nelaikoma pasaulio pradžia. Kur visose tribūnose šaukiama apie „vienalytę santuoką“ ir visokiausių mažumų „šventas teises“. Sodoma ir Gomora.

Arvydas Juozaitis